Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Birželio 3-iąją Pravieniškių gyventojui Seriožai Šapordai suėjo tiktai devyniolika metų. Iki tol neteisto, tačiau nepiktybiniu chuliganėliu vadinamo vyruko gyvenimas dabar bėgs už grotų. Pripažinęs, kad S. Šaporda kaltas dėl mažametės išžaginimo, Kauno apygardos teismas jam skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Ją jaunuoliui teks atlikti tik už kelių kilometrų nuo jo namų įsikūrusioje sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
Savo aukos tykojo prie geležinkelio
Vėloką šių metų vasario 15-osios vakarą grįžtančią iš mokykloje vykusio šokių vakarėlio tryliktuosius metus beeinančią Editą užpuolė ir išžagino pažįstamas jaunuolis. Mergaitė vėliau pareigūnams pasakojo, jog šokiai baigėsi apie 20 valandą. Trumpam užsukusi pas draugę ir numalšinusi troškulį, Edita pasuko namų link. O gyveno ji kartu su mama, broliu ir seserimi nuošalioje, miškais apsuptoje sodyboje. Eidama mergaitė pamatė neblogai pažįstamą to paties kaimo vaikiną Seriožą Šapordą, kuris gana artimai bendravo su jos motinos broliu ir buvo ne kartą užsukęs pas juos į svečius. Iš pradžių tyliai prasilenkęs su dvylikamete, vėliau S. Šaporda patykojęs prie geležinkelio ją užpuolė. Tiesa, iš pradžių išsigandusią paauglę bandė raminti, prašė nebijoti, tikino norįs tiktai palydėti iki namų, tačiau Editai girto jaunuolio kompanija nebuvo maloni ir ji bandė bėgti. Žymiai stipresnis jaunas vyras sugriebė savo būsimą auką ir ėmė tempti nuošalesnėn vieton, pievų link. Kai krečiama baimės mergaitė bandė paaiškinti, jog jos namai visai kitoje pusėje, užpuolikas nesuglumo ir patikino nieko blogo jai nedarysiąs - jiedu tiktai pasėdėsią, pasikalbėsią ir išsiskirsią. Tačiau paėjėjus gal pusšimtį metrų S. Šaporda auką grubiai pastūmė - ji krito veidu žemėn. Tada užpuolikas puolė plėšti nuo Editos drabužius, o šiai pradėjus šaukti, ranka užspaudė burną ir įsakmiai reikalavo nutilti, antraip sakė nepaleisiąs, o nuvesiąs į mišką ir paliksiąs... Išsigandusi grasinimų mergaitė nutilo, tačiau lengvai pasiduoti užpuolikui nepanoro. S. Šapordos grumtynės su bejėge paaugle truko gal apie pusvalandį, tačiau savo jis vis tiek pasiekė - mergaitę išprievartavo. Kaip tik tuo metu ant geležinkelio pylimo pasirodė žmonių siluetai. Edita pažino savo artimuosius ir ėmė šauktis pagalbos. Jos motina, močiutė ir dėdė puolė artyn. Paleidęs iš rankų auką S. Šaporda pasipustė padus ir greitai dingo tamsoje. Nors Editos motina su broliu dar ilgai vijosi mergaitės skriaudėją, jam pavyko pasprukti...
Motinos galvoje - juodžiausios versijos
Nukentėjusios mergaitės motina patikino, jog minėtą vakarą baisiai išsigando, kuomet namo sutartu laiku negrįžo jaunėlė duktė. Iki devintos vakaro nesulaukusi Editos, moteris pagalbon pasikvietė motiną, vėliau prisikėlė brolį ir ėmė naršyti apylinkes. Kai dukros nerado pas drauges (viena iš jų paaiškino, jog Edita buvo užėjusi, tačiau nuskubėjo namo), moteris visiškai sutriko. Ją nusmelkė nuojauta, jog galbūt dukra pateko po traukiniu ir dabar guli kur nors sužalota arba netekusi sąmonės ir negali prisišaukti pagalbos. Tokios mintys užplūdo ne atsitiktinai - maždaug prieš dešimtmetį po traukinio sąstatu žuvo Editos senelis, dar anksčiau toks pat likimas lygiai toje pačioje vietoje buvo ištikęs ir buvusį dabartinių namų šeimininką. Dar niūresnių minčių pasėjo brolio versija, jog galbūt Editą užpuolė koks iškrypėlis ir nusitempė kur nors į pašalį... Kaip vėliau paaiškės, šios dvejonės buvo arčiausiai tiesos.
Paslaptingai dingusios mergaitės paieška užtruko gana ilgai. Moteris teigė negalėjusi susivaldyti, kuomet išgirdusi dukros šauksmą ir išvydusi nuo jos nubėgantį vyriškį - puolusi jį vytis ir nė nesusimąsčiusi, jog gali pati nukentėti...
Patirti išgyvenimai paliko pėdsakus
Iki šio skaudaus įvykio Edita mokėsi beveik vienais dešimtukais, tačiau po to vykusios apklausos, įvairūs kiti su byla susiję dalykai mergaitę gerokai išvargino. Mokslo metus ji baigė turėdama ir kelis devintukus. Motina guodėsi, jog po užpuolimo Edita pasidarė labai nervinga, neramiai miega naktimis, blaškosi. Kurį laiką mergaitė vartojo raminamuosius, motina ją girdė gydomosiomis arbatomis. Deja, pinigų stygius neleidžia nukentėjusia dukra pasirūpinti geriau. Skaudžiausia tai, jog mergaitė labai gabi, meninės sielos (yra pasiekusi nemažų laimėjimų vienoje iš meno sričių, dalyvavo ne vienoje parodoje), tačiau dabar tapo apatiška, abejinga, užsisklendė. Galima numanyti, jog dvylikametei iš atminties ištrinti patirtus išgyvenimus bus labai sunku.
Beje, šis įvykis labai sukrėtė ir Editos vyresniąją seserį. Motinos teigimu, ir anksčiau buvusi daug tylesnė bei ramesnė už jaunėlę, dabar vyresnioji (penkiolikmetė) dukra dar labiau susigūžė. Tiesa, po šio nemalonaus įvykio iš namų bijojo išeiti ne tik mergaitės, bet ir jų motina. Moteris prisipažino bijojusi keršto. Jai teko išgirsti kaltinimus - kodėl esą pasiskundusi policijai. Moteris tikino prisiklausiusi įvairiausių apkalbų, deja, jose buvę daug netiesos.
- Tikrai nenorėjau specialiai jaunuolį įkišti už grotų, - bandė teisintis nukentėjusios dvylikametės motina. - Tokią bausmę jis nusipelnė tiktai už tai, ką padarė...
Neatsiprašė...
Editos motina niekaip negalėjo suvokti, kodėl gerai jos dukrą pažinojęs jaunuolis taip niekingai pasielgė. Juk jis dar ne taip seniai dirbo su Editos močiute prie geležinkelio, o pas kartu gyvenantį mergaitės dėdę (Editos motinos brolį) buvo užėjęs dar tą pačią vasario 15-ąją, atsinešė vyno, kartu gėrė... Deja, net ir sėdėdamas teisiamųjų suole jis nebandė atgailauti, nepakėlė akių ir neatsiprašė nei nuskriaustos mergaitės, nei jos artimųjų ir tiktai iš dalies pripažino savo kaltę.
