Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Garsiausi japonų virėjai, šimtmečiais iš lūpų į lūpas perduodantys savo paslaptis, teigia, jog kiekviena žuvis pati skaniausia tik sugauta tam tikroje vietoje tam tikru metų laiku. Vargu ar mūsų senoliai artimai bendravo su anuometiniais Tekančios saulės šalies kulinarais, tačiau ir jie žinojo, kad pats skaniausias žuvies patiekalas - pavasario pabaigoje Nemune pagautas ir ant karklinio iešmo lauže iškeptas žiobris. Ne veltui panemunės kaimuose jau nuo seno buvo rengiamos sovietmečiu užmirštos Žiobrinių šventės, kurių metu skaniausiai žiobrius iškepusioms šeimininkėms buvo suteikiamas "Žiobrių karalienės" titulas. Prieš kelerius metus Žiobrines pabandė atgaivinti Šakių rajono Kriūkų seniūnijos darbuotojai ir tai jiems pavyko, nors teko įveikti ne vieną kliūtį. Visų pirma, paaiškėjo, kad šiuo metų laiku žvejoti Nemune neršiančius žiobrius draudžia aplinkosaugininkai, todėl į šventę šių žuvų tenka atsigabenti net iš pačios Klaipėdos, o tenykščiai žvejai ne visuomet gali pasigirti gausiais žiobrių laimikiais. Todėl pirmųjų atgaivintų Žiobrinių metu žiobrienos paragauti galėjo tik mažiau nei kas antras šventės dalyvis. Kita vertus, taip ir nepavyko surasti šeimininkės, atsimenančios senovinį žiobrių kepimo ant laužo receptą, todėl per visas tris iki šiol Kriūkuose įvykusias Žiobrines šias nuostabiai skanias žuvis kepė vyras - šakiškis Arvydas Meškauskas. Šiemet Arvydui talkino du pagalbininkai, tačiau šiems "Žiobrių karalius" kol kas patikėjo tik drožti karklo iešmus ir padavinėti žiobrius. O aštriu peiliu žuvelėms šonus raižė, druska ir pipirais barstė, ant iešmų movė, į žemę šalia degančio laužo smaigstė bei prieš ugnį sukiojo pats A.Meškauskas, kuris, prisikišęs kepsnį prie ausies, iš ypatingo spragsėjimo pats ir nustatydavo, ar skanėstas jau gali keliauti į išalkusių gurmanų pilvus.
Šiemet šventės organizatoriai žiobriais pasirūpinti patikėjo UAB "Smulkios žuvys", tad žuvų tikrai nepritrūko, nors dauguma jų atitiko firmos pavadinimą - buvo ne per didžiausios. Tiesa, šį kartą Žiobrinės vyko jau į Europos Sąjungą įstojusioje Lietuvoje, todėl, dovanų karaliui mirus, už kiekvieną iškeptą žuvelioką teko mokėti po penkis litus. Vis dėlto buvo matyti, jog per žiemą kriūkiškiai ir jų svečiai žuvies buvo tikrai pasiilgę, nes eilėje prie žiobrių ir tiek pat kainuojančių rūkytų karšių išsirikiavo, ko gero, net daugiau žmonių nei prie vis dar nemokamai dalijamos, tačiau ne mažiau gardžios žuvienės, išvirtos ant laužo milžiniškame katile. Sumanūs kriūkiškiai šiemet susirado ir daugiau rėmėjų, todėl netrūko ne tik alaus bei šašlykų, bet ir įvairiausių kitų skanėstų. Šventės prieigose savo prekes atkakliai bandė piršti nuolatiniais visų švenčių palydovais tapę smulkieji prekeiviai.
O tuo metu estradoje šventės pradžią paskelbė pats Neptūnas, atvykęs su visu būriu šokančių undinėlių bei keliomis polkas ir valsus griežiančiomis kaimo kapelomis. Kol jaunimėlis mirkė dar tik besikalančius ūsus visu litu, lyginant su pirmąja švente, pabrangusio alučio bokaluose, o panelės tampė savo išrinktuosius už rankovių prašydamos pašokdinti, Vandenų valdovas paskelbė tradicinių varžytuvių, neoficialiuose sluoksniuose jau pramintų "Kriūkų daugiakove", pradžią. Savo jėgas aukšlių gaudymo, valties tampymo per smėlį ir svarelių mėtymo į taikinį varžybose išmėgino keturios komandos. Varžėsi Plokščių "Kablys", Lekėčių "Rudzilis", Barzdų "Šešupiečiai" bei iš pačios Laikinosios sostinės atvykusi komanda, skambiai pasivadinusi "Kitam gale". Nors aukšliavimo varžybose pasigesta šeimininkų komandos, tačiau palaikančiųjų, kurie, anot žvejų, ne tiek padėjo, kiek baidė žuvį, netrūko. Varžybų teisėjas pradžioje bandė vaikyti įkyrius sirgalius, tačiau jo reikalavimų žūklės varžybas stebėti ne arčiau kaip už trijų metrų nuo kranto niekas nepaisė. Kauniečiai nuo smalsuolių apsigynė tarsi netyčia iš dailios plastmasinės dėžutės su užrašu "Mėsos lervos" ant smėlio kažką išbėrę. Pasirodė, jog spigias merginas išvaikė paprasčiausi kiekvienam žvejui žinomi "dzikai", kuriuos anksčiau rinkdavome ne visuomet maloniai kvepiančiose vietelėse, o dabar už du litus perkame žūklės reikmenų parduotuvėse. Nuo pakrantėje sukelto šurmulio aukšlės pasitraukė giliau į upę, todėl meškeriotojams teko bristi į vandenį paskui jas. Bepigu buvo neperšlampamus hidrokostiumus užsitempusiems kauniečiams, kurie pirmieji ir pradėjo vieną po kitos traukti nusipenėjusias "smetoniškas" aukšles, tačiau oda tarsi pati pašiurpdavo vos pažvelgus į basus, kone aukščiau kelių subridusius plokščiškius, mat susitarę su Neptūnu, Žiobrinių organizatoriai pamiršo į jas pakviesti kitas gamtos dievybes. Taigi oras, nepaisant retkarčiais nusišypsančios saulytės, visą laiką buvo ganėtinai žvarbus, o supykęs Perkūnas protarpiais juodais debesimis užtraukdavo dangaus sceną ir krapino ar net gana gausiai laistė lietučiu. Tačiau kitų garbingų svečių iš Šakių rajono merijos bei savivaldybės ir aplinkinių seniūnijų netrūko. Jie buvo susodinti ant netoli žiobrių kepimo laužo esančios aukštumėlės, tuoj pat aštrialiežuvių pramintos "valdžios kalneliu", ir žuviene vaišinami ne iš bendro katilo, o iš specialiai artėliau atnešto bidono. Kažkodėl svečiams skirtos vietos buvo aptvertos specialia juosta, kurią policija naudoja autoavarijų ar kokių nors sunkių nusikaltimų vietoms pažymėti...
Mūsų spartų europėjimą buvo galima pastebėti ir mažųjų ratelyje: beveik nesulaukė norinčiųjų pašokinėti jau kelis dešimtmečius po visas kaimų ir miestelių šventes tampomos pripučiamos pilies šeimininkai, užtat eilė susidarė prie batutų, ant kurių, prisirišus gumomis, galima pašokti net į kelių metrų aukštį. Ši pramoga kainavo tiek, kiek du kepti žiobriai - dešimt litų už penkias minutes, tačiau norinčiųjų savo šuoliais pasipuikuoti prieš kraštiečius buvo pakankamai. Atrodo, jog Kriūkai - būsimųjų jūreivių miestas, nes per kiekvienas Žiobrines netrūksta norinčiųjų paplaukioti laivais. Iš paties Kauno atplaukęs motorlaivis-veteranas "Levas Tolstojus", prieš gerą pusšimtį metų Nemunu plukdęs ir šių eilučių autorių, pūškuodamas suko ratą po rato iki Veliuonos ir atgal, pilnas džiūgaujančių mažųjų kriūkiškių ir jų tėvų bei senelių. Netrūko klientų ir iš visų pusių suplaukusiems mažiesiems laiviūkščiams bei motorinėms valtims, kurių šeimininkai už paplukdymą teprašė vieno lito. Atrodo, jog šiemet ketinamai atgaivinti pramoginei laivybai Nemunu klientų tikrai nepritrūks, o štai panemunės pievoje nusileidusio lėktuvo įgula ilgokai laukė norinčiųjų į gimtąsias apylinkes žvilgtelėti iš dar neregėto aukščio. r ne dėlto, kad vietos gyventojai bijotų skrydžio, o greičiau dėl užsiprašytos didelės kainos už tokią pramogą: suaugusieji buvo skraidinami už 30, o mažieji - už 15 litų. Patys aviatoriai, baimindamiesi būti apšaukti Gobšuoliais, teisinosi, jog žmonės nenori skristi dėl nepalankaus oro.
Iš tiesų Žiobrinių dalyviams buvo ką veikti ir žemėje, kur estradoje vienas kitą keitė dainininkai, šokėjai ir aštrių liežuvių savininkai. Šiemet šventę keliais tūkstantėliais litų parėmė "Kriūkų baldų" administracija, pati pasikeitusi ir savo nusistatymą miestelio valdžios atžvilgiu pakeitusi, ko gero, po užpernykštės kritikos "Akistatoje", todėl organizatoriai galėjo pasikviesti net ansamblį "Vairas" iš pačių Šiaulių, į kurio pasirodymą susirinko ypač daug žiūrovų. Gausių katučių užteko ne tik "gastrolieriams", bet ir ligi pat ryto Žiobrinių dalyvius linksminusiems vietinių grupių "JAV" bei "Tai - mes" nariams. Nors lietus protarpiais visus suvarydavo po gausiais prekiautojų alumi ir kitomis gerybėmis palapinių skėčiais, tačiau dėl netyčia spūstyje numintos kojos ar alkūne išversto bokalo niekas pretenzijų nereiškė. Vėlai vakare, degant didžiajam Žiobrinių laužui, įvairiausius originalius liaudies meistrų išdrožtus ar nulipdytus prizus varžytuvių nugalėtojams dalindami šventės organizatoriai jau svarstė, kuo nustebins savo kraštiečius kitais metais. Net jei pavydūs europiečiai visiškai uždraustų žiobrių žvejybą, Kriūkų žmonės juos pakeistų tegul ir gerokai prastesnio skonio norvegiškomis lašišomis. Arba smetoniškomis aukšlėmis...
