Irena ZUBRICKIENĖ
Abipus judraus kelio išsidėsčiusiame Tarašiškių kaime (Marijampolės sav.) vieną naktį organizuotu būriu įvairiomis kryptimis žingsniavo didelis būrys kareivių ir, šviesdamiesi kelią nemenkais žibintais, dėmesingai žvalgėsi į šalis. Šitaip jie darbavosi iki pat ryto. Vietos gyventojai, kurie neišdrįso išeiti į lauką ir užkalbinti vyrų, visą naktį spėliojo, kas atsitiko iki tol buvusiame ramiame kaime. Mažiau smalsūs žmonės tik kitą dieną sužinojo, kad buvo ieškoma nuo kiemo pradingusio penkiamečio berniuko. Laimingai pasibaigusi nakties istorija jau buvo apipinta gandais.
Mažylio pasigedo pradėjus temti
Renatas Simniškis (5 m.) gyvena savo prosenelių Janinos ir Antano Garnių sodyboje kartu su jais, šių dukra (savo močiute) Jadvyga Veselgiene ir su mama. Pastaroji, Jurgita (21 m.), mokosi Kauno kolegijoje ir ruošiasi tapti kvalifikuota medicinos darbuotoja, tad namuose būna ne kasdien. Renato tėtis gyvena atskirai. Visos mažylio dienos prabėga bendraujant su močiute ir garbaus amžiaus, bet labai rūpestingais proseneliais. Anot Jadvygos, anūkas niekada nekėlė jokių problemų, nes visuomet sukinėjasi aplinkui suaugusiuosius - ir kambaryje, ir kieme. Šeima turi ūkį, tad darbo čia užtenka visiems. Renatas labai mėgsta kasdien pats apžiūrėti tvarte atrajojančias karves, gainioja vištas, o labiausiai myli šunis. Anot močiutės, dėl pastarojo pomėgio namuose Renatas jau vadinamas šunų karaliumi, nes laksto ne tik paskui saviškius, bet ir iš kitur parsiveda keturkojų į savo kiemą. Šiuo metu prie Garnių sodybos nuolat bėgioja bene šeši šuneliai - Renato džiaugsmas.
- Taip buvo ir lemtingąją pavakarę, - iš naujo susijaudinusi, todėl ne itin noriai pasakojo drovaus būdo Jadvyga Veselgienė. - Mes triūsėmės kas kur, o Renatas lakstė kieme. Kiek apsidairydavau, tiek jį ir matydavau bėgiojantį arba girdėjau čiauškantį. Jis niekada nežinant nenuklysdavo nuo kiemo, tik leisdavome nubėgti iki pašto dėžučių - kartu laikraščius nunešdavo ir netoliese gyvenančiai kaimynei. Tik tokios ir būdavo ilgiausios Renato savarankiškos kelionės. Kai tą vakarą visi suaugusieji apsitriūsę susirinkome į kambarį, anūkutis dar buvo likęs lauke. Kaip įprasta, turėjo tuoj pat pareiti - juk taip būdavo kasdien.
Tačiau Renatas neparėjo ir pradėjus temti. Negana to, dar ir įsilijo. Močiutė susirūpinusi išėjo vaiko šaukti, tačiau anūko niekur nebuvo matyti, jis neatsiliepė. Apibėgusi aplinkui sodybą Jadvyga sugrįžo į vidų jau ne juokais išsigandusi. Sutriko ir mažylio proseneliai. Bemaž valandą visi lūkuriavo pražuvėlio ir vaikštinėjo aplinkui, šūkavo. Tuo metu Jadvyga labai pyko ant nuklajojusio anūko ir mintijo, kad parbėgusį tai jau tikrai mažų mažiausiai krestels.
Policija sureagavo žaibiškai
Kadangi sparčiai temo, o vaiko vis nebuvo, namiškiai, pabūgę, kad mažametis gali įžengti į kokį vandens telkinuką, kurių kaimo laukuose apstu, ar sušalti lyjant, apie savo nelaimę pranešė policijai. Jadvyga net nustebo, kad bene po dešimties minučių (kaimas yra netoli Marijampolės) prisistatė policijos ekipažas. Netrukus buvo iškviesti dar keli patrulių kuopos automobiliai. Pareigūnai pradėjo ieškoti mažylio apėmę platesnę teritoriją, tačiau jie neturėjo galingų prožektorių, tad nutarė pasitelkti pagalbon Lietuvos kariuomenės karių, įkurdintų Suvalkijos sostinėje. Šiems atvykus paieškos priminė detektyviniuose filmuose regimus įtampos ir paslapties kupinus vaizdus.
- Niekam nelinkiu išgyventi to, ką išgyvenome mes tą lemtingąją naktį, - dūsavo Jadvyga Veselgienė. - Žiūrėjau į tolį, į vaikštančius vyrus ir vijau šalin mintį, kad čia ne sapnas. Visko spėjom prigalvoti per tą naktį. Gal Renatas įkrito į vandenį ir prigėrė nesulaukęs niekieno pagalbos? Gal kokia mašina jį tamsoje partrenkė ir nuvežė tolyn, kad kuo ilgiau neaptiktume nelaimės pėdsakų? Tik apie pagrobimą negalvojome, nes gyvename taip, kad nusikaltėlių turėtume nedominti.
Policininkai ir kareiviai lyjant apieškojo gan didelę teritoriją, tačiau veltui. Tą visą naktį niekas iš gelbėti pasišovusių sulytų, nuo įtampos ir nerimo pavargusių vyrų bei Renato artimųjų taip ir nesudėjo akių. Slogias mintis ir siaubingas versijas naktį slėpusi nuo Kaune esančios dukters Jadvyga ankstų rytą išdrįso jai paskambinti ir pranešti apie nelaimę. Anot Jadvygos, Jurgitą ištiko šokas - ji pasakė skubiai parvažiuosianti.
Ūkininkas aptiko gyvą radinį
Už kelių kilometrų nuo Garnių sodybos gyvenantys tvarkingi ir šiose apylinkėse gerai žinomi ūkininkai Anelė (48 m.) ir Stasys (45 m.) Nasulevičiai, kurių namai - jau gretimame Kūlokų kaime, nieko nežinojo, kas naktį vyko Tarašiškėse, ir nė nesapnavo, kokiomis emocijomis patys gyvens ankstyvą rytą. Vos pakirdęs Stasys, kaip visada, susiruošė pas karves. Pasiėmęs šakes ir nuėjęs už tvarto, kur po atviru dangumi krūvomis sukrauti šiaudai, vyras nustėro: po viena šiaudų stirta sėdėjo nepažįstamas mažas berniukas ir įsmeigtu žvilgsniu tyrinėjo netikėtai išnirusį ūkininką. Paklaustas, ką jis čia veikia, ir šiaip mažai kalbus vaikas atsakė, kad čia gyvena jo močiutė. Stasys pastebėjo, kad mažylio drabužiai drėgni nuo lietaus, tad, švelniai pakalbinęs, berniuką apglėbė ir nusinešė į kambarį.
- Ko jau ko, o tokios netikėtos gyvos dovanos vyras man dar niekada nebuvo parnešęs! - įsimintino ryto įspūdžius jau juokdamasi perpasakojo Anelė Nasulevičienė. - Nežinojom, nė ką galvoti. Nei rytą, nei naktį negirdėjome lojant šunų - kada ir kaip tas vaikas atsirado pas mus šiauduose, nesuvokiam.
Kalbindami sušalusį vaiką Nasulevičiai skubiai jį nurengė, apmuturiavo šiltais apklotais, davė jam išgerti karštos arbatos. Globojamas mažylis, turbūt atsitokėjęs, kad įvyko kažkas neįprasta, staiga susigraudino. Pasakė tik savo vardą. Dar minėjo kažkokią Kastulę - kaip paaiškėjo, artimą savo kaimynę. Keliolika minučių ūkininkai su jau suaugusiais dukterimi ir sūnumi svarstė, ką daryti. Šeimos galva sėdo į savo mašiną ir nurūko kalbinti aplinkinių gyventojų - gal šie žiną, iš kurių namų vaikas. Tuo metu Nasulevičių dukra Laimutė, studijuojanti Šiauliuose, patarė mamai tuoj pat skambinti į policiją.
- Kai paskambinome, policininkas labai nudžiugo ir padėkojo - pasakė, kad kaip tik tokio amžiaus vaiko visą naktį gretimame kaime ieškojo pulkas vyrų, - pasakojo itin smagiai bendraujanti A. Nasulevičienė. - Kai atskubėjo vaiko močiutė, pamačiau, kad tai man puikiai pažįstama moteris - kadaise kartu mokėmės.
Netrukus į ūkininkų sodybą atvyko greitosios pagalbos mašina ir kiek atvėsusį mažąjį keliauninką išsivežė į ligoninę. Anelė Nasulevičienė, anot pačios, net susigraudino, nes iki tol nedaug ir neaiškiai tekalbėjęs Renatas atsisveikindamas tvirtai pratarė, kad netrukus bus jo gimtadienis, ir pakvietė moterį valgyti torto. Įtampai atlėgus dabar Anelė sako, kad tuokart jau audė mintį, kaip pati augins iš už tvarto atneštą likimo siųstą vaikelį. Anot jos, dabar yra moterų, kurios, gyvendamos asocialiai arba vargingai, tikrai gali palikti savo atžalas svetimiems.
Laiminga nelaimė!
Stasys Nasulevičius linkęs manyti, kad Renatui, tamsoje nuo namų nukeliavusiam apie du kilometrus ir naktį praleidusiam lauke, lyjant lietui ir esant vėsai, nebuvo skirtas tragiškas likimas. Jeigu berniukas būtų nuėjęs tolyn į laukus ar į mišką, galėjo baigtis liūdniau. Vyras baisėjosi, kad ir už tvarto ilgiau neaptiktą bei sušalusį vaiką galėjo ištikti mirtis. Laimei, Renatas buvo įsikūręs po polietilenu apdengta šiaudų stirta, tad buvo šiokioje tokioje užuovėjoje. Mažojo klajūno likimui neabejingas Stasys labai sutriko, kai po kelių dienų išgirdo kaimo žmones iš lūpų į lūpas leidžiant baisią mintį, kad tą rytą ūkininkas, atėjęs šiaudų karvei, esą vos nenudūrė berniuko šakėmis. Ūkininkas kategoriškai paneigė tokią versiją - šakes jis metė šonan, vos tik pamatė vaiką.
Renatas, su savo mamyte parą praleidęs ligoninėje ir stebėtas medikų, netrukus buvo išleistas į namus. Šiandien jis vėl "ūkininkauja" prosenelių ir močiutės kieme, tarsi jokios nelaimės nė nebūtų buvę. Jadvyga pasidžiaugė, kad anūkas nesusirgo, kad miegodamas neaikčioja ir nešokčioja. Vis dėlto moteris prasitarė, kad po lemtingos kelionės Renatas jai pasakė, jog "tą naktį buvo labai tamsu ir baisu". Kol kas berniukas pats nepasakoja kelionės detalių (medikai patarė ir netardyti), tad neaišku, kaip jis nuklydo nuo kiemo ir kodėl neparėjo atgal. Močiutės manymu, vaikas nutolo bėgdamas paskui savo mylimus šunis ir pasiklydo. Sutemus užeiti į svetimus namus, net jeigu juose dar ir žibėjo šviesa, drovuolis nedrįso. Laimei, vaikas sėkmingai įveikė ne vieną vandens ir purvo kliūtį (jo kelnės buvo maknotos, dumbluotos). O kai mažylis pavargo, turbūt prisėdo prie jo kelyje pasitaikiusios šiaudų krūvos.
Laimingai atsiradusio keliauninko Renato artimieji labai dėkingi policininkams, kareiviams, ūkininkams Nasulevičiams ir visiems, kas buvo neabejingi berniuko likimui.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Renatas dar nenori pasakoti apie šiauduose praleistą naktį - jam smagiau mėgautis šunų ir naminių paukščių draugija
- Šiuose šiauduose įsikuitęs mažasis keliauninkas šaltą naktį praleido po atviru dangumi
