Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Tikriausiai galima drąsiai tvirtinti, jog šiuo metu pasaulyje jau nebeliko vietos, kur galėtų pasislėpti įvairaus plauko nusikaltėliai. Galiojantys seni bei priimti nauji tarptautiniai įstatymai leidžia susigrąžinti ne tik savus piliečius, padariusius nusikaltimus savo gimtinėje, bet ir perduoti asmenis, kurių ieško kitų šalių teisėsaugininkai. Apie tai, kaip vyksta šie procesai, kalbamės su Lietuvos generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos vyriausiąja prokurore Laima Čekeliene.
- Pirmiausia būtų įdomu išgirsti, kodėl Europos Sąjungos valstybėse ekstradicija buvo pakeista arešto orderiu?
- Kadangi daugelyje ES valstybių ekstradicijos procesas buvo politinio pobūdžio (pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir t. t., išsprendus teisinį asmens, padariusio nusikaltimą, baudžiamojo persekiojimo klausimą teisminiu keliu, šį sprendimą dar turėdavo patvirtinti Ministrų taryba), be to, šis procesas labai ilgai užtrukdavo, buvo imta svarstyti, kaip galima pakeisti šią sistemą. Kad būtų lengviau suvokti, pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Štai gerai žinomo A. Lazausko bendrininko V. Kirklio išdavimas Lietuvai truko maždaug pustrečių metų. Kuomet Prancūzijos teismas nusprendė jį perduoti mūsų valstybei, šį sprendimą V. Kirklys turėjo teisę apskųsti. Apskundimo terminas - apie 3 mėnesiai. Taip ir buvo padaryta. Paskui šį sprendimą jis dar galėjo apskųsti aukštesniam teismui (terminas - maždaug 6 mėnesiai). Be to, kuomet apeliacinis teismas sprendimą patvirtina ir jį per 2-3 mėnesius priima Ministrų taryba, asmuo turi galimybę apskųsti ir šį sprendimą. Negana to, lieka dar viena instancija - Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris, išnagrinėjęs prašomo išduoti asmens skundą, minėtą sprendimą gali grąžinti valstybei. Taigi V. Kirklys pasinaudojo visomis šiomis galimybėmis ir dėl to jo perdavimo Lietuvai procesas gerokai užsitęsė. Dar didesnės problemos būdavo su Jungtine Karalyste. Nusikaltėliai žinojo, jog šioje valstybėje išdavimo procedūra labai ilga, kadangi čia iki arešto orderio pritaikymo vidaus įstatymuose galiojo nuostata (gal ir dabar galioja), kad šalies vidaus įstatymai turi viršenybę tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Tuo tarpu visose Europos Sąjungos valstybėse tarptautinės sutartys yra viršesnės už vidaus įstatymus (kaip ir Lietuvoje). Todėl Didžiosios Britanijos institucijos nagrinėdavo ne tik tuos dalykus, kurie numatyti Europos ekstradicijos konvencijoje, bet ir tai, lyg tas nusikaltimas būtų padarytas jų šalyje. Iki šiol ekstradicijos atveju atliekama tokia pat procedūra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (tad iš tiesų dar neaišku, ar G. Petrikas bus išduotas Lietuvai). Taigi visiškai suprantama, dėl to toks ilgas laiko tarpas nuo ekstradicijos prašymo pateikimo iki galutinio asmens perdavimo. Yra užfiksuotas net savotiškas rekordas - vieno asmens perdavimas iš Didžiosios Britanijos tęsėsi net 7 metus... Ilgais terminais išduodant asmenis, be minėtųjų valstybių, taip pat pasižymėjo ir Ispanija, Italija. Trumpiausi - Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Vokietijoje. Lietuva asmenį perduodavo maždaug per 1,5-2 mėnesius. Kadangi pagal mūsų įstatymus toks sprendimas nebuvo politinio pobūdžio, o tiktai teismo (ši nuostata liko pritaikius arešto orderį), todėl kitos valstybės, kurioms teko su Lietuva bendradarbiauti, dabar didelių pasikeitimų nejaučia.
Galbūt dėl tokių problemų anksčiau kreipdavosi ne itin daug valstybių, prašydamos išduoti asmenis. Palyginkime kai kuriuos skaičius. Pavyzdžiui, anksčiau iš užsienio Generalinė prokuratūra gaudavo apie 30 ekstradicijų prašymų per metus, o per šių metų pirmąjį pusmetį prašymų perduoti pagal Europos arešto orderį jau yra 227. Kodėl? Ogi jau vien todėl, jog ši procedūra labai supaprastinta, reikalaujanti žymiai mažiau dokumentų...
Taigi dėl minėtų priežasčių Europos Sąjungoje jau seniai vyko diskusijos apie arešto orderio būtinumą. Šiuo klausimu buvo kalbama įvairiose Europos generalinių prokurorų konferencijose. Todėl galiausiai buvo nuspręsta sukurti tokią sistemą, pagal kurią žymiai paprastesne tvarka būtų vykdomas asmenų, pasislėpusių nuo baudžiamojo persekiojimo, perdavimas, ir pavadinti ją Europos arešto orderiu. Pagal šį arešto orderį nebegalėjo egzistuoti tokia kliūtis kaip pilietybė. 2002 metais Europos ministrų taryba priėmė Pagrindų sprendimą. Jame buvo nurodytos visos tos nuostatos, kurios dabar yra perkeltos į mūsų baudžiamuosius įstatymus. Taigi galų gale valstybės tarpusavyje susitarė, kad nuo 2004 metų sausio 1 dienos Europos Sąjungos narės šį Pagindų sprendimą perkels į savo įstatymus ir pradės jį taikyti. Nors ne visos valstybės tai suskubo daryti, tačiau Lietuva minėtas nuostatas ėmė taikyti vos įstojusi į ES. Dabar jau visos ES narės yra pritaikiusios šiuos pagrindus savo įstatymuose.
Taigi jei ekstradicija buvo politinio pobūdžio sprendimas, tai dabar arešto orderis yra tik teisminio pobūdžio, t. y. tik teismas priima sprendimą perduoti asmenį jį prašančiai valstybei ar ne. Dabar nebereikalingas joks politinės institucijos patvirtinimas. Be to, yra numatyti ir terminai. Pavyzdžiui, ieškomas asmuo turėtų būti perduotas valstybei per 60 dienų nuo jo suėmimo dienos. Nereikėtų pamiršti, jog dar yra išlikusi ir ekstradicijos procedūra, kuri yra taikoma ne Europos Sąjungos šalims.
- Kaip pasikeitė situacija? Kokiose užsienio valstybėse mėgsta slėptis mūsų tautiečiai?
- Sakykime, su ekstradicijos prašymu per 2003 metus kreipėmės dėl 179 asmenų perdavimo, o dabar nuo 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet įsigaliojo arešto orderis, išdavėme 779 Europos arešto orderius. Šie skaičiai daug ką pasako... Vengdami baudžiamojo persekiojimo, iki šiol tautiečiai dažniausiai bandydavo slėptis Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje... Deja, tenka nuliūdinti lietuvaičius, kurie slepiasi Didžiojoje Britanijoje, nes jeigu anksčiau grąžinimo iš šios valstybės procesas buvo gana ilgas, o dabar tokių problemų nebeliko. Ši valstybė nusikaltėliams tapo viena iš "nepatogiausių slėptuvių" - čia Europos arešto orderis veikia be jokių kliūčių. Beje, minėti procesai panašiai vyksta ir kitose ES valstybėse, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje suimtuosius iš vieno rajono pervežant į kitą...
- Ar yra dar koks nors esminis skirtumas tarp ekstradicijos ir arešto orderio, be jau minėtų skirtumų dėl pačios procedūros supaprastinimo ir terminų sutrumpinimo?
- Atsirado dar vienas naujas dalykas. Anksčiau bet kuriuo atveju buvo tikrinama, ar yra dvigubas baudžiamumas, t. y. ekstradicijos prašymo atveju viena valstybė tikrindavo, ar joje ta pati veika, dėl kurios prašoma išduoti asmenį, joje taip pat yra nusikaltimas, o dabar sudarytas sąrašas. Jame - 32 nusikalstamos veikos (sunkūs nusikaltimai - prekyba žmonėmis, nužudymai, plėšimai, sunkūs kūno sužalojimai ir t. t.), dėl kurių visai nebūtinas dvigubas baudžiamumas. Sakykime, neturi jokios reikšmės, ar už prekybą narkotikais baudžiama kurioje nors valstybėje, ar ne... Taip pat numatyti atvejai, kada valstybė privalo ir kada gali neperduoti prašomų išduoti asmenų...
- Ar toli bando slėptis mūsų tėvynainiai?
- Vienas ieškomas asmuo buvo pasislėpęs Brazilijoje. Ši valstybė pati pasiūlė jį perduoti. Tačiau iš tiesų nėra jokios reikšmės, kur pasislėps nusikaltėlis. Juk yra tokių nusikaltimų, dėl kurių galioja Jungtinių Tautų konvencijos. Jose taip pat numatyta ekstradicijos procedūra ir visiškai nesvarbu, kur bus lietuvis ar iš kokios, net pačios tolimiausios, šalies Lietuvoje pasislėps užsienietis. Prisiminkime atvejį su Kosta Rikos piliečiu. Mūsų šalis su šia valstybe neturėjo jokios sutarties, tačiau jai pagal Jungtinių Tautų konvenciją gana sėkmingai buvo perduotas prekyba vaikais įtariamas kostarikietis. Jeigu būtų atvirkštinis variantas - sakykim, jog lietuvaitis būtų pasislėpęs Kosta Rikoje, mes lygiai taip pat bendradarbiautume su šia valstybe dėl minėto asmens išdavimo. Ir neabejoju, jog mūsų prašymas būtų patenkintas.
- Kokiais atvejais asmuo gali būti neperduotas užsienio valstybei?
- Taip, tokie atvejai yra numatyti. Asmuo gali būti neperduotas jo prašančiai valstybei, jeigu pagal Amnestijos aktą ar malonės tvarka Lietuvos Respublikoje yra atleistas nuo bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, taip pat buvo nuteistas Lietuvoje už tą pačią veiką ir jam paskirta bausmė jau atlikta, jei asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal LR baudžiamuosius įstatymus numatoma baudžiamoji atsakomybė, jei padaryta veika nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, išskyrus nusikaltimus, išvardintus jau minėtame Tarybos sprendime dėl Europos arešto orderio taikymo procedūrų. Yra ir daugiau kitų atvejų, kuomet asmuo gali būti neperduotas - tai senatis, faktas, jog jis yra išteisintas, ir t. t. Tokios nuostatos yra nustatytos visų valstybių įstatymuose. Be to, asmuo gali (bet tai nereiškia, jog privalo) būti neperduotas, jeigu dėl jo padarytos veikos yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas... Tenka pripažinti tai, jog Europos arešto orderio nuostatos pritaikytos atsižvelgiant į Žmogaus teisių konvenciją.
- Na, o kokią reikšmę vaidina prašomo perduoti asmens sutikimas ar nesutikimas, kad jis būtų perduotas?
- Lietuvos generalinė prokuratūra yra vienintelė vykdančioji Europos arešto orderį institucija, todėl bet kuriais atvejais šį orderį gauname mes. Procesas reikalauja, kad gavę arešto orderį iš kitos valstybės su prašymu perduoti ieškomą asmenį (visiškai nesvarbu, ar jis yra Lietuvos pilietis, ar ne), jį sulaikę pirmiausia paklausiame, ar tas asmuo sutiktų būti perduotas pagal arešto orderį. Supaprastintą asmenų išdavimo tvarką reglamentuojantis straipsnis numato, jog gavus asmens sutikimą būti perduotam, teismas per 3 dienas turi surengti posėdį ir išspręsti šį klausimą. Asmeniui pareiškus, jog jis nesutinka būti perduotas, sprendimą minėtu klausimu teismas turi priimti per 5 dienas. Mat išdavimo klausimą sprendžiant supaprastinta tvarka nėra tikrinamos jokios aplinkybės, o priešingu atveju teismas ima nuodugniai tikrinti kliūtis, kurias nurodo asmuo, prieštaraujantis jo perdavimui kitai valstybei. Be to, dar suteikiamas 7 dienų laiko tarpas teismo nutarčiai apskųsti...
- Teko girdėti, jog Generalinė prokuratūra gauna prašymų, kad būtų sustabdytas arešto orderis. Kas paskatina tokiems prašymams?
- Greičiausia tai, kad prašomiems išduoti asmenims tenka patiems atlyginti šios procedūros išlaidas (paties asmens bei jį lydinčių dviejų trijų pareigūnų kelionės, pastarųjų viešbučio, taip pat dokumentų vertimo išlaidos). Iš tiesų esame ne kartą nagrinėję tokius klausimus ir sustabdę arešto orderio taikymą. Pavyzdžiui, vienu atveju patikėjome tėvais, kurie tvirtino, jog sūnus tikrai grįš iš Didžiosios Britanijos. Jis iš tiesų atvyko... Tai sveikintinas dalykas, nes asmenims, kurie patys, savo noru, atvyksta pas jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kitaip sprendžiamas ir kardomosios priemonės pritaikymo klausimas. Minėtais atvejais įtariamasis tarsi patvirtina, jog juo galima pasitikėti, kad jis nepasislėps, ir visiškai įmanoma, kad jam gali būti skirta kita kardomoji priemonės, o ne suėmimas. O pagal Europos arešto orderį perduotam asmeniui jau nebelieka vilčių teismo laukti laisvėje. Taigi ieškomi asmenys turėtų nepamiršti, jog jų likimas - jų pačių rankose...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
