Remigijus RAINYS
Vyresnės kartos skaitytojai tikriausiai dar prisimena vaikystėje girdėtą pasakojimą apie tėvą, kuris mirdamas sukvietė savo sūnus ir liepė jiems perlaužti šluotą. Kiek šie besistengė, šluotos įveikti nepajėgė. Tuomet tėvas šluotą išrišo ir lengvai visus šluotražius sulaužė po vieną. Buvo aiškinama, jog šios alegorijos esmė ta, kad visiems šeimos nariams reikia laikytis drauge, tarsi surištoje šluotoje, tuomet bus galima įveikti visas gyvenimo negandas.
Nepasidalijo tėvo palikimu
Matyt, beveik prieš penkerius metus miręs Ukmergės rajono Uždžionių kaimo gyventojas Ignas Račinskas (75 m.) pamiršo šią istoriją paporinti savo sūnums Jonui (50 m.) ir Antanui (36 m.), nes skirtingose dviejų galų trobos pusėse likę gyventi broliai jau daug metų tarpusavyje sutarė kaip šuo su kate. Gal įsisenėjusiai brolių nesantaikai turėjo įtakos daugiau kaip pusantro dešimtmečio metų skirtumas, o galbūt visiškai skirtingi charakteriai, tačiau kaimynai jau senokai pranašavo, kad vieną kartą kivirčai bei muštynės pasibaigs tragedija. Ir jie neapsiriko. Paveldėję tėvo sodybą, Jonas ir Antanas pasidalijo žemę, trobesius ir gyvulius, nenaudojamą palikę tik kieme stovinčią nedidelę trobeliūkštę, kurioje savo dienas užbaigė senolis. Tačiau, atrodo, dalybomis abu liko nepatenkinti, nes nuolat vienas kitam reiškė pretenzijas. O kadangi abiem kasdien reikėjo minti tuos pačius takus, konfliktinės situacijos tarp jų kildavo nuolat. Taip ir neįstengę ar nepanorę įvardinti nė vienos konkrečios brolių kivirčų priežasties, uždžioniškiai pripažino, kad dažniausiai vaidus pradėdavo gerokai įkaušęs Jonas, o aršaus būdo jaunėlis jam nenusileisdavo. Blaivus J. Račinskas esą būdavęs toks geraširdis ir paslaugus, kad nors prie žaizdos dėk. Arklį auginęs vyriškis ir nekviečiamas atskubėdavo kaimynams į pagalbą, o šie, žinia, neretai už tai atsidėkodavo tvirčiausia kaimo valiuta - "bambaliu" 9,5 laipsnio stiprumo alaus ar buteliu pilstuko. Po tokio "kokteilio" Jonas išardydavo bet kokį susibūrimą, nes jausdavo nenumaldomą potraukį kibti prie pirmo pasitaikiusio.
Nakvodavo lauko virtuvėje
J. Račinsko žmona Jolanta, aktyvi vietos bendruomenės narė ir saviveiklininkė, su vyru auginanti keturiolikametę dukrą ir dvejais metais jaunesnį sūnų, daug metų bandė kuo nors nuvilioti vyrą nuo butelio, tačiau šis net iš tolo lenkdavo bet kokius bendruomenės renginius ir į žmonos pamokymus kartais atsakydavo net mosuodamas kumščiais. Po to, kai Jonas kelis kartus bandė sumušti žmoną, Jolanta jo girto ėmė nebeįsileisti į namus ir šeimos galvai tekdavo nakvoti lauko virtuvėje, kurioje jis susirentė gultą. Žiemą "tremtinys" iki raudonumo prikūrendavo lauko virtuvėlės viryklę, o šaltomis vėluojančio pavasario naktimis apsieidavo ne tik be kitados išdaužto lango, bet ir nepakeitęs vietoj stiklo užtemptos sudriskusios polietileno plėvelės.
Susidūrimas sankryžoje
Vietiniai nelinksmai juokauja, kad broliai pykdavosi ne tik tarpusavyje,bet ir šeimomis. Net skirtingose šeimose augę vaikai drauge žaisdavo retai, nors gyveno vienoje troboje. Jono atžaloms nepatiko "dėdės Antano" noras vadovauti visiems ir viskam bei troškimas užvaldyti visą sodybos turtą. Skirtingai nei brolis Antanas Račinskas negėrė ir nerūkė. Netoliese gyvenantis jo antrosios eilės pusbrolis Rimantas tikino, kad per visą gyvenimą kauštelėjusį Antaną regėjo gal tik kokius keturis ar penkis kartus. Pusbrolis mano, kad tokį sveiką A. Račinsko gyvenimo būdą veikiausiai nulėmė autoavarija, į kurią jo giminaitis papuolė dar sovietmečiu. Tuomet netoliese esančio Bajorų kaimo kryžkelėje motociklu važiuojantį Antaną partrenkė sunkvežimis su "būda", išvežiojantis darbininkus. Sunkiai sužeistas jaunuolis išgyveno, tačiau liko invalidas visam gyvenimui. Antanui teko pašalinti vieną inkstą ir dabar kartą ar net du per savaitę jam tenka vykti į ligoninę dializės procedūroms. Su Molėtų rajone susirasta sugyventine Vilma Antanas augino aštuonmetį sūnų ir vos pusantrų metukų dukrą. Šeimoje augo ir kiek vyresnė Vilmos mergautinė dukra. Savo žemėse ūkininkavęs vyriškis buvo nusipirkęs traktorių, kuriuo talkino ir kaimynams.
Vaikėsi su kastuvu rankose
Praėjusį savaitgalį Jonas nuo pat ryto girtavo tai viename, tai kitame kaimo gale. Po pietų kojos įkaušėlį atnešė į jau minėto jo pusbrolio Rimanto namus. Po motinos mirties išsituokėlis Rimantas gyvena visiškai vienas, todėl jo namuose kartais susiburiantys bičiuliai jaučiasi nevaržomi. Tą dieną užstalėje sėdėjo gana marga kompanija, tačiau vėliau atsvirduliavęs Jonas per trumpą laiką spėjo susikivirčyti beveik su visais, išskyrus patį šeimininką. Rimantas mano, kad nuo Jono rūstybės jį išgelbėjo tai, jog pusbrolis pamatė, kad jis turi 10 litų, kuriuos išeidamas namo ir išprašė paskolinti svaigalams nusipirkti. Kelias nuo R. Račinsko iki Jono sodybos netolimas, J. Račinskas išėjo garsiai burnodamas ir kažkam grasindamas. Kuriame sodybos takelyje broliams pritrūko vietos prasilenkti, dabar aiškinasi ikiteisminį tyrimą atliekantys policijos pareigūnai, tačiau Jono sūnus matė, kaip kastuvą nusitvėręs dėdė Antanas nusivijo tėvą už vasarinės virtuvės kampo. Manoma, kad pasivijęs brolį Antanas jam šonus vanojo ne anuo šluotražiu iš pasakos ir net ne visa brolių taip ir neperlaužta šluota, o kelis kartus tvojo jam per nugarą ir galvą kastuvu. Į suaugusiųjų kivirčą kiti šeimų nariai kištis vengė, tačiau kai visą kitą dieną Jonas vaitodamas nesikėlė iš savo guolio lauko virtuvėlėje, žmona užsuko paklausti, ar nereikia iškviesti greitosios pagalbos. J. Račinskas atsisakė bet kokios pagalbos, tikindamas, kad kitą dieną viskas praeisią, ir puoselėdamas keršto Antanui planus. Tačiau kitą rytą, eidama šerti gyvulių, Jolanta užtiko Joną nebegyvą. Vyriškis su kirstinėmis žaizdomis nugaroje ir galvoje gulėjo ant žemės netoli savo būsto. Manoma, kad kažkuriuo metu Jonui pasidarė labai bloga ir jis bandė pasiekti trobą, tačiau mirė vos išėjęs pro virtuvėlės duris. Teismo medicinos ekspertas nustatė, jog nors nelaimėliui buvo sulaužyti keli šonkauliai ir padarytos net kelios kirstinės žaizdos, tačiau lemiamas buvo smūgis į galvą, nuo kurio trūko kaukolės pamatas ir į smegenis išsiliejo kraujas.
Iš areštinės į ligoninę ir atgal
Dviem paroms sulaikytas įtariamasis Antanas Račinskas visaip neigė savo kaltę ir apklausiamas elgėsi gana įžūliai. Vyriškis siūlė pareigūnams patiems ieškoti kastuvo, kuriuo, kaip spėjama, ir buvo užmuštas jo brolis. Ikiteisminio tyrimo priežiūrą atliekantiems prokuratūros pareigūnams teko gerokai pasukti galvą, kokią kardomąją priemonę prašyti teismo skirti įtariamajam, nes jau pirminio 48 valandų sulaikymo metu dėl sveikatos būklės Antaną Račinską teko gabenti į ligoninę gyvybiškai svarbioms procedūroms, o nepalikti svainio laisvėje prašė nužudytojo žmona. Moteris labai baiminosi, kad sugrįžęs į namus Antanas savo pykčio neišlietų ir ant jos bei vaikų. Tuoj po tarp brolių įvykusios tragedijos Antano sugyventinė Vilma taip pat paliko vyro namus ir su vaikais persikėlė pas Molėtų rajone gyvenantį tėvą. Moteris kasdien sugrįžtą į Račinskų sodybą tik pašerti gyvulių. Kai Jonas jau buvo pašarvotas vienoje Ukmergės bažnyčioje, Antanas prisipažino, kad tarpusavio konflikto metu brolį mirtinai sužalojo kastuvu. Teismas kol kas Antaną Račinską leido suimti penkioms paroms.
