Stasys VARNECKAS
Visą savaitę senoji Anskaitienė laukė dukters. Parvažiuos, pasirodys, išsiilgusią paguos. Juk nedažnai tokia laimė ištinka. Toli ta Ispanija.
Trečiadienį apsičiupinėjo Anskaitienė, kad cukrus cukrinėlėje baigėsi. Nutursensiu, sako, iki parduotuvės. Dukrelė saldžią kavutę mėgdavo.
Nuturseno, nusipirko, ko reikia, ir grįžta namo laiminga, apie savo Monikutę galvodama. O čia dar ir draugę iš gretimo kaimo susitinka - kaip su ja nepasikalbėsi, kaip džiaugsmais nepasidalinsi! Vienas kitas žodis - ir nebėra valandos. Nepajuto draugės, kaip ir antra pralėkė. O tuo metu...
O tuo metu Monikos "mersas" čiukšt pro vartus ir sustojo kiemelyje. Ach, kaip svaigiai kvepia tėviškės alyvos! Visai kaip vaikystėje. O kur trobos raktas? Ogi virš staktos! Kaip ir anais gerais laikais...
Viduje, kur tik akį mesi, vis seni rakandai, tokie mieli, širdžiai artimi. O štai ir duonkepis pečius, iš kurio sklisdavo tokia jauki šiluma. Mėgdavo Monikutė žiūrėti į spragsinčias malkas. O gal ir šiandien pasikurti? Tai bent šventė būtų!
Po valandėlės duonkepyje linksmai žiburiavo beržo tošis. Monika žiūrėjo į ugnį ir matė joje save su kvepiančia ajerų duona rankoje, su pienių vainiku ant galvos...
- Ką tu padarei, ką tu padarei! - staiga pasigirdo senosios Anskaitienės balsas.
Visai ne tokį tikėjosi išgirsti Monika.
Šoko Anskaitienė prie duonkepės, čiupo pagaikščiu vartyti pliauskas. Siūbtelėjo spiečius kibirkščių ir nulėkė į kaminą kartu su Anskaitienės klyksmu:
- Sudegė!
- Kas sudegė, mama?
- Pinigėliai mano sudegė!.. Pinigai! Dešimt metų ten savo pensiją klojau... Joks plėšikas nerado... Visas mano turtelis - pro kaminą...
