Stasys VARNECKAS
- Girdėjau, Tadai, paršą nužvyginai. Gal, sakau, liko koks kaulas? Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis atrodė prislėgtas, nusiminęs, o raukšlių išvagotą jo kaktą temdė rūpesčių šešėliai. - Jums, mokytojau, atsiras ne tik kaulas, bet ir visas kumpis. Vakar kaip tik baigiau rūkyti. Kadagio užmečiau - mišku kvepia. - Kumpio, Taduk, man nereikia. Man reikia kaulo. Teirautis, kam tas kaulas, veterinaras Tadas patingėjo. Reikia - tai reikia. Nuėjo kamaron ir atnešė kiaulės šonkaulį.
- Ar tiks? - Puikiausiai! - apsidžiaugė sodžiaus intelektualas. - Su šituo šonkauliu aš sodiečius politikos mokysiu. Košmaras! Gal tik mudu čia težinome, kas Lietuvoj viršiausia valdžia, ką veikia partijos, frakcijos... O bobulė Agota politiškai iš viso neraštinga. Tvirtina, kad visos valdžios - nuo Dievo. Kam tada rinkimai? Veterinaras Tadas suprato, jog Banaitis kažką sumąstė. Negi pradės tuo šonkauliu nemokšas tvatinti? Nepanašu. Žmogus kultūringas, tolerantiškas... Šį svarstymą nutraukė pats pedagogas: - Į parduotuvę ką tik atvežė pigios duonos. Ten dabar visa kaimo liaudis. Eime. Banaitis priekyje su kiaulės šonkauliu po pažastim, Tadas iš paskos, smalsumo stumiamas - štai jau ir kaimo prekybos taškas. - Laba diena, sodiečiai! - pasisveikino Banaitis. - Vakar aš jus mokiau politikos, aiškinau, kas yra parlamentas, bet jūs nė "bum bum". Pabandysiu vaizdingiau pademonstruoti. ... Prie sodžiaus parduotuvės, kaip ir visada, trainiojosi pulkelis palaidų šunų. Štai Rudis, stambokas ir geraširdis šunėkas, štai Kudlius, kuris urzgia ant visų, štai nedidukai kiemsargiai, kiauksintys ant žvirblių. O prašmatniausia tai Anskaičių kalė, pretenduojanti į grynaveislę. Suskaičiavęs visus keturkojus, Banaitis užsimojo ir iš visų jėgų sviedė į juos kiaulės šonkaulį. Kas po to dėjosi, sunku ir apsakyti. Lenkdami vienas kitą, šunys puolė prie kaulo. Sparčiausiai lėkė Kudlius, bet į jį trenkėsi Rudis, o Rudžiui į uodegą kibo pats mažiausias. Pasinaudojęs šia situacija, kažkuris kiemsargėlis čiupo šonkaulį ir jau norėjo sprukti, bet įstrigo pernykščiuose stagaruose, ir to pakako, kad jį užgriūtų Anskaičių kalė. Visa gauja susigrūmė, girdėjosi urzgimas, lojimas, cypimas, į šalis lėkė kuokštai gaurų. - Tai bent mūšis! - pasigėrėjo Banaitis, o paskui kaip tikras mokytojas apžvelgė sodiečius ir prabilo: - O dabar, mielieji, pasakykite, ką matote. Išmintingesni sodiečiai tylėjo, matyt, nenorėdami prašauti. Tik bobulė Agota, kuri jau ketino pėdinti namo, stabtelėjo ir pradėjo stebėtis: - Ale visai kaip tas mūsų Seimas, kai televizija jį parodo. Ale visai kaip iš tikrųjų... Ale sugalvok tu man... Ale dabar tikrai žinosiu...
