Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Rudens grybų sezonas jau prasidėjo... - kviesdami pirkti krūvelėmis išrikiuotas miško gėrybes, šaukia pakelėse sutūpę būriai grybautojų.
Tokį vaizdą neseniai teko išvysti važiuojant per Prienų šilą. Tąsyk, iš Dzūkijos grįžtant namo, čia buvo galima stabtelti ir vakarienei parsivežti šviežių baravykų, raudonikių, lepšių, ūmėdžių ir netgi voveraičių. Nors atrodo, kad pastarieji grybai auga tik vasarą, tačiau net ir pačioje rugsėjo pabaigoje dar galima jais pasimėgauti...
Nors mūsų pašnekovai - viename iš Prienų kolektyvinių sodų gyvenanti Nadežda ir jos septyniolikmetis sūnus Mindaugas, kaimynas Antanas su paaugle dukra Vaida bei dviračiu po mišką važinėjantis Petras - buvo nusiteikę linksmai, tačiau pripažino, jog šiemet vasara grybautojų nelepino - esą galbūt dar nuo pernykštės sausros nespėjo įmirkti miškai...
- Šiemet - nei grybų, nei uogų, - guodėsi Nadežda.
Tačiau net ir esant nedėkingiems metams moteris tikino einanti į mišką - juk reikia vaikus aprengti, prasimaitinti... Gerai, kai nelengvų klajonių miško masyvais neišsigąsta ir patys vaikai. Štai Vaida, per vasaros atostogas rinkdama uogas, o dabar grybaudama, užsidirbo nemažai pinigų ir jau savarankiškai, vien savo pastangomis pasiruoš mokyklai. Nuo Mindaugo veido taip pat nedingsta šypsena, tad tikrai aišku, kad ir jis per vasarą papildė savo taupyklę... Na o ponas Antanas priduria, jog tėvai vaikų vienų į mišką neišleidžia, eina kartu. Aišku, smagiau grybauti su svetimomis moterimis, o kadangi dukra supratinga - mamai apie tai nieko nepasakoja. Beje, tai tiktai juokai, tačiau, kita vertus, grybavimas tampa romantika tik tiems, kurie išeina į mišką vos kelis kartus per metus... Šiems mūsų pašnekovams tokios kasdieninės išvykos - ne pramoga, o nelengvas darbas...
Antanas pasakojo, jog paprastai grybautojai ar uogautojai į mišką išeina apie penktą valandą ryto. Prabraidžioję ir pratampę vis sunkėjančius krepšius maždaug iki antros valandos popiet, traukia į pakeles ir pradeda surinktas gėrybes pardavinėti. Kartais prekyba užsitęsia iki vėlaus vakaro - juk namo norisi grįžti su tuščiomis pintinėmis ir pilnomis kišenėmis. Tačiau taip atsitinka nedažnai - arba nepavyksta daug prigrybauti, arba surinktų gėrybių parduoti. Na, o kad darbas nenueitų perniek, grybus visą naktį tenka marinuoti - žiemai sukauptos atsargos vis geriau negu nieko...
- Kažkodėl mūsų žmonės grybų nemėgsta - gal visai jų nevalgo? - guodėsi Nadežda.
Esą švilpia automobiliai pro šalį nemažindami greičio ir jokie baravykai nei vairuotojų, nei keleivių nevilioja. Na o jei ir sustoja, prasideda sunkios derybos - tai per brangu, tai per pigu. Paprastai priekabesnės būna moterys - joms visi grybai atrodo sukirmiję, blogi, jos vis prašo nuleisti kainą... Vyrai visai kitokie pirkėjai. Beje, grybautojai pripažino, jog patys geriausi pirkėjai yra kauniečiai, vilniečiai bei uostamiesčio gyventojai. Keista, tačiau gana dažnai grybais susidomi užsieniečiai - yra tekę jų parduoti italams, vokiečiams, čekams, prancūzams, netgi rusams... Grybautojai džiaugiasi, tačiau kartu ir stebisi, kur šie užsienio turistai tuos grybus deda - juk juos reikia virti ar kepti... Beje, atrodo, jog keliautojai gerai žino grybų kainas. Pavyzdžiui, už vieną baravyką drąsiai siūlo vieną litą. Jei grybas nelabai didelis, tokio atlygio pakanka... Grybautojai ilgam prisimins vieną vestuvininkų svitą, kuomet piršlys nupirko visus grybus ir grybautojams suteikė galimybę atsikvėpti visą pusdienį. Pildamas grybus į bagažinę vestuvių puotos vadovas džiaugėsi, jog gaspadinės turės darbo.
Taip mums smagiai besikalbant, sustojo golfukas. Su grybautojais netrukus jau sveikinasi gerai nusiteikęs vyriškis su žmona. Jis nė nesiderėjęs už krūvelę baravykų sumokėjo 5 litus. Atseit jam vienam vakarienei gal ir užteks...
Nadežda, pritariant Petrui, pripažino, jog sėdėti pakelėje ir pardavinėti pačių surinktus grybus nėra saugu. Gali net tik "užlėkti" koks automobilis - esą pasitaiko ir nedorėlių pirkėjų. Štai sustoja, susipila grybus ir nesumokėję nė lito nušvilpia savais keliais.
- O kartais grybavimas būna visai linksmas, - greitai pamiršęs visus nesklandumus, nuo veido nenuvydamas šypsenos porina aštrialiežuvis Antanas.
Jei kartais klaidžiodamas miškais užeini "bravorą" - krepšį gali mesti į šoną... Prisiragavus "miško pasakos" (naminės degtinės) grybai jau neberūpi. Aišku, tada jau nelabai linksma grįžti namo, bet tokias "klaidas" žmona atleidžia. Ypač jei kitą dieną parneši pilną piniginę...
- Penki grybai, "kilas" lašinių, litras grietinės, - tai pats geriausias grybienės receptas, - savo paslaptį išduoda Antanas. Ir kiek patylėjęs priduria: Dar neblogai trys litrai "miško pasakos". Tada jau puota - garantuota. Nors, kita vertus, grybais degtinės užkąsti geriau nereikia...
