Kabinasi vienas į kitą
Ryšių su artimaisiais praradimas, neturėjimas kur eiti yra viena opiausių ekskalinių problemų. Tačiau ne mažiau kenksmingas esąs ir neigiamas visuomenės požiūris į buvusius kalinius. "Mes tą požiūrį stengiamės keisti, daug dirbame tuo klausimu, tačiau labai daug kas ir nuo pačių kalinių priklauso. Kaliniai yra linkę negrįžti į savo gimtąsias vietas, jie traukia ten, kur jų nepažįsta, o tarp svetimų būna dar sunkiau. Užtat aš džiaugiuosi, kad Pakalnės kaime atsirado tokie namai, kur buvę kaliniai, įsikibdami vienas į kitą, kabinasi į gyvenimą", - sako Kalėjimų departamento Šiaulių regiono pataisos inspekcijos Kelmės rajono pataisos inspekcijos inspektorius Alvydas Razvadovskis ir neslepia, jog iš pradžių toks kalinių koncentravimasis jam kėlęs nerimą. Bet kol kas jokių priekaištų šiems žmonėms neturįs, nors Pakalnėje jie realiai gyveną jau antrus metus, tik viešąją įstaigą įregistravo neseniai.
Šių namų šeimininkas Vytautas Mikalauskas neslepia, jog visi jo namų gyventojai yra buvę gyvenimo pakalnėje. Beveik visi jie teisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kalėjimuose praleidę tiek laiko, kad kai kuriuos jų net visi artimieji spėjo pamiršti, išmirė tėvai. Gediminas sako, jog jis per ilgus savo kalėjimo metus iš laisvės nėra gavęs nė vieno laiško, jokios žinios apie artimuosius. Tad, išėjęs iš kalėjimo, nė nebandė jų ieškoti arba kitaip apie save priminti. Tegul būsiąs jis jiems miręs. Jis sako net pagalvoti bijąs, kur būtų reikėję dėtis, jei ne šitie Vytauto namai, taip simboliškai atitinką ne tik kaimo, bet ir jų gyvenimo pavadinimą - "Pakalnės broliai". Vaclovas sako, jog net ilgi kalėjimo metai jo neišmokė tiek, kiek jis gavo šiuose namuose. "Aš tik čia supratau gyvenimo prasmę ir suradau Dievą." Stasys sako, jog tik čia atsidūrus jam velnioniškai pagailo pražudytų gražiausių savos jaunystės metų. Vytautas Mikalauskas - irgi vienas iš jų, todėl labai gerai suprantąs jų problemas. Vytautas sako, jog jo vyrai, priešingai daugeliui ekskalinių, jaučiasi kalti dėl savo įvykdytų nusikaltimų. Šiaip jau kaliniai dažniausiai sako, jog be reikalo sėdi, tai tie nevidonai "mentai", bylą sufabrikavę, juos įkišo ar pan. "Mes tai visi už savo kaltes sėdėjome", - šypteli Vytautas. Paklaustas, o kiek iš tikrųjų sėdi zonoje nekaltų, dėl institucijų klaidų ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, Vytautas nedvejodamas atsako: "Vienas iš šimto".
V.Mikalauskas pasakoja, jog sumanymas įkurti tokius namus jam kilo tuomet, kai liko tuščia jo tėvų sodyba netoli Kelmės. Pats kalinio kailyje buvęs, Vytautas žinojo, jog pats didžiausias išėjusio kalinio rūpestis - susirasti gyvenamąją vietą, nors laikiną pastogę, nes kalinio net kaimynystės visi kratosi. Išskėstomis rankomis jo sumanymo niekas nesutikęs. Artimieji pyko ir barė jį, kad šis savo turėtą turtelį šitaip iššvaistęs, kaliniams viską atidavęs, o kaimas susigūžęs laukė, kuo viskas baigsis. Tai dabar, sako, kaimiečiai drąsiai užsuką į jų vienkiemį, kai prie darbų reikia vyriškų rankų. O ir jie patys pas tuos pačius kaimiečius einą, kai reikia technikos pievai nušienauti ar turimam trihektariui žemės įdirbti. Vyrai sako, jog jiems niekas nieko veltui neduoda, išskyrus įstatymo numatytą 100 litų vienkartinę pašalpą ir vieną kartą maisto talonų - tai ir visa valstybės parama. Užtat kaip įmanydami stengiasi kąsnio prasimanyti patys.
Vytautas neslepia, jog toli gražu ne kiekvienas buvęs kalinys į jo sodybą patenka, o tuo labiau čia pritampa. Mat čia gali gyventi tik tie, kurie nusprendė iš pagrindų keisti savo gyvenimo būdą: "Pakalnės broliai" privalo visiškai atsisakyti alkoholio. Nė lašo ir niekada. "Nesąmonė, jog to padaryti neįmanoma, jei ilgą gyvenimo tarpsnį esi "mirkęs". Aš pats tai perėjau. Ir rūkiau beprotiškai, kasdien po porą pakelių suplėšdavau. O vieną rytą pasakiau - gana. Čia už durų reikia palikti visus kalėjimo įpročius. Vyrai kiekvieną dieną privalo bent vieną valandą skirti maldai. Kiekvieną sekmadienį mes einame į bažnyčią", - vardija Vytautas reikalavimus sodybos gyventojams, primindamas, jog be Dievo padėjimo jo padėties žmonėms iš gyvenimo pakalnės išlipti būtų neįmanoma. Be to, sako, ne kiekvienas ir trokšta pakilti. Sako, nemažai ekskalinių nė nebando ką nors savyje keisti, esą gerai taip, kaip yra. Tokiems, pasak Vytauto, jokios institucijos nepadės. Ką čia slėpti, tokių žmonių gal ir suvokimas kiek ribotas, nes, pasak inspektoriaus Alvydo, jų išsilavinimo vidurkis gana menkas: štai iš kelmiškių įskaitoje dabar esančių 82 teistųjų tik 19 turi pradinį išsilavinimą, 26 įgiję pagrindinį, o yra ir visai bemokslių. Ir beveik visi jie - jauni vyrai. Į klausimą, koks procentas kalinių nori atsitiesti, Vytautas vėlgi nedvejodamas atsakė: "Du iš šimto". Taigi išeitų, kad žmonės kalinių baiminasi ne be pagrindo. Žinoma, čia kalbama apie tuos, kurie darė sunkius nusikaltimus. Už netyčines veikas ir trumpam sėdusius "susirankioja" artimieji, ir tuo bėdos baigiasi.
