Karas tarp motinos ir vaikų - taip trumpai būtų galima apibrėžti Pajieslio kaime (Krakių sen., Kėdainių r.) gyvenančios Dirdų šeimos narių tarpusavio santykius. Ne tik artimiausiose apylinkėse, bet ir visame rajone skandalingai pagarsėjusią šeimą kamuoja mažiausiai penkerius metus trunkantis beprasmiškas mūšis, kuris nekvepia nei vienos šalies pergale, nei kitos - pralaimėjimu. Pagrindinė problema, kurią įvardija šeštąją dešimtį bebaigianti namų šeimininkė Adelė Dirdienė, yra ta, kad du jos ir 75 metų sutuoktinio Antano (beje, sunkiai sergančio) namuose gyvenantys sūnūs neparneša pinigų, nuolat girtauja, triukšmauja, o neretai ir prieš ją pačią išdrįsta pakelti ranką. Ir niekas negali nulemti šio gėdingo karo pabaigos - nei policija, nei seniūnija, nei... žurnalistai...
Niekas nepajėgia sutvarkyti dviejų "ąžuolų"
Centrinėje Pajieslio gatvėje stovinti sodyba, į kurią atsibeldėme iš Kauno, nė kiek nepriminė girtuoklių landynės - iš tolo švietė nedidelis, šviesia spalva dažytomis lentelėmis apkaltas gyvenamasis namukas. Kiemas tvarkingas - nugrėbtas ir nušluotas, daržo pakraštyje gausiai sužydėję rudeninės gėlės. Namelio vidus taip pat dvelkė kaimui nebūdinga švara bei tvarka - net virtuvės grindys išklotos kilimais. Mus pasitikusi šeimininkė paliko likimo valiai besičirškinančias bulves ir raudodama puolė guostis savo skaudžiu likimu. Tad per minutę kitą sužinojome, jog du iki šiol nevedę sūnūs "ąžuolai" - 34-erių Giedrius ir penkeriais metais vyresnis Saulius - baigia sugriauti jos gyvenimą. Ponios Adelės teigimu, jokia policija (tiek vietinis inspektorius, tiek pats Kėdainių komisaras) negali jų sutvarkyti ir priversti gydytis nuo alkoholizmo. Moters netenkina pareigūnų atsakymas, jog dabar nėra blaivyklų, negalioja teisė prievarta gydyti žmones nuo alkoholizmo. Esą blogiausia, jog tą patį kartoja ir Narkologinio skyriaus vedėja, kuri ne kartą yra sakiusi, kad sūnūs patys pas ją ateitų...
- Jiedu pareina naktį, apie 2-3 valandą, įsijungia magę ir kelia mane, šaukdami, ar yra ko ėsti, - guodėsi A. Dirdienė. - Abu labai žiaurūs. Jei kas - tuoj grasina, todėl bijau, kad manęs kurią dieną neužmuštų. Nebežinau, ką daryti, kur kreiptis... Nuo vaistų man jau "važiuoja stogas" (ir, tarsi patvirtindama šiuos žodžius, mosteli ranka į virtuvėje, ant spintelės, padėtą nemažą dėžutę, pilną įvairiausių buteliukų bei tablečių pakuočių)...
"Drakonui" - daugiausiai balų
Kai pradėjome pokalbį su vaikų skriaudžiama gimdytoja, tuo metu pagrindiniai mūsų herojai darbavosi pas artimiausią kaimyną - padėjo žiemai "užkapčiuoti" bulves. Vyrukai, nors ir nepatenkinti, kad atsirado trukdančių darbą (o galbūt ir mažinančių uždarbį), lydimi per visą kaimą aidinčių motinos šauksmų, vis dėlto parkulniavo į savo kiemą pasikalbėti. Iš pradžių jiedu nebuvo maloniai nusiteikę, tačiau netrukus mūsų pokalbis tapo labai atviras ir gana linksmas...
- Gėrėm ir gersim, - lyg kirviu nukirto Giedrius, išgirdęs banalų klausimą apie "santykius su alkoholiu". - Mes vogt neinam - šitam gerui užsidirbam. Krakių policininkas jau seniai yra pasakęs, jog jeigu "privatizuosim" bent vieną vištą, tuoj pat keliausim į kalėjimą... Tai negi darysi taip, kad ten pakliūtum. Be to, mes šnapso negeriam - tik alaus prisipumpuojam. Gaila, kad šiandien "komercinėj" nėra "Drakono" - paties skaniausio ir mėgstamiausio mūsų alaus. Ką, neragavot "Drakono"? Nežinot, koks jo skonis? Negali būti, juk tai alus su medumi, ai, koks geras... Va, ir dabar greitai baigiam darbus ir varom gerti. Ir gersim už savo uždirbtus pinigus - iš motinos neprašysim...
Tėvukas - auksinis žmogus
Tačiau ramiai pasikalbėti su dviem suaugusiais vyrais - nėra taip paprasta. Į mūsų pokalbį nuolat įsijungia ir jų motina. Moteris primena, jog sūnums perka ir kojinytes, ir striukytes, juos ir pamaitina, ir apskalbia, ir patalus švarius pakloja. Tačiau šiedu sakė nenorį net girdėti apie motinos siūlomas "labdarines kurtkes", su kuriomis gėda į kaimą išeiti, žmonėms pasirodyti. Giedrius vis bandė įrodinėti, jog pirmas motinos niekad "neužkabinąs". Esą, vos grįžtą jiedu su broliu išgėrę, motina tuoj paleidžianti gerklę, šaukianti, rėkianti, todėl esą neišlaikantys nervai ir kartais paleidžiantys į darbą rankas. Jaunas vyrukas tikino nė vieno blogo žodžio negalį pasakyti apie tėvą - nes jis - "auksinis žmogus". Tėvukas broliams gyvenimo nereguliuoja, gerti nedraudžia, pinigų iš jų nereikalauja ir niekad "nekamandina"...
Su saule Giedrius gyventi nesiruošia...
Giedrius - kalbesnis nei Saulius, todėl spėja išpasakoti. Nežiūrint, kada jiedu su broliu atsigultų miegoti ir kiek litrų būtų išgėrę, kiekvieną dieną keliasi septintą ryto ir padaro visus darbus. Esą jiedu geranoriškai pasiskirstę pareigomis, todėl kas rytą pašeria gyvulius bei išmėžia tvartą. Giedriaus teigimu, jie su broliu patys ir daržus apravi, ir derlių nukasa, ir nušienauja, visą laiką gyvulius prižiūri, jiems ėdalą ruošia. Tiesa, vakarais ūkį turi apeiti mama, nes broliukai dobiliukai dažniausiai namo parkeliauja vėlai ir būna gerokai "truktelėję".. Po ryto ruošos Saulius su Giedriumi keliauja dirbti. Kasdien - vis pas kitą darbdavį. Štai, pavyzdžiui, mūsų pokalbio dieną jie kaimynui žiemai "užkapčiavo" bulves, o kitądien jau žadėjo pjauti malkas. Už darbą kaimo žmonės moka įvairiai. Vieni duoda pavalgyti ir išgerti (na, šito "gero" tai tikrai niekas negaili, be to, juo atsiskaityti žymiai patogiau ir pigiau), kiti įbruka kišenėn po 20 litų už vieną darbo dieną. Giedrius sakė, jog gavę kartu su Sauliumi 40 litų, jau drąsiai gali "įkalti" "Drakono", pardavinėjamo trilitrinėmis "pūslėmis". Esą anksčiau šis gardus putojantis gėrimas buvo pardavinėjamas net penkialitriais indais, dabar taros tūris sumažėjo. Na, gal ir gerai. Svarbiausia, kad yra darbo ir vasarą, ir žiemą. Taigi galima mėgautis "Drakonu" be perstojo... Tiesa, Giedrius neslėpė, jog jo "variklis" (tiksliau - širdis) pradėjo kalti, esą vyrukas gali greitai kristi, tačiau jam tai "po...". Su saule juk negyvensi...
Liko senberniais
Iki šiol nei Saulius, nei Giedrius nesugebėjo išsirinkti antrųjų pusių. O juk galėjo susikurti savus gyvenimus ir auklėti žmonas - ne motiną... Paklausus, kodėl jiedu liko senberniai, Giedrius su neslepiama pašaipia šypsenėle atrėžia, jog jam tinkamos į žmonas kaime nėra. Reikėtų ieškotis mieste? Na, jau ne, juk ten reikėtų turėti būstą ir gerą darbą... Paskui, vėl šelmiškai nusišypsojęs, išpoškina, jog jeigu šių eilučių autorė jį pasiimtų su savimi, Giedrius mielai mintų į Kauną ir būtų auksinis vyras. Tačiau netikėtą "kandidatą į jaunikius" teko nuvilti, nes dviems vyrams vienuose namuose vietos lyg ir nepakaktų...
"Teismas" be nuosprendžio
- Jį (Saulių - past. R. P.) reikėtų gyvą sukapoti į kąsniukus, - skausmingai guodėsi namų šeimininkė tą pačią dieną į Dirdų namus atkakusiam Krakių policijos nuovados inspektoriui Nikiforovui ir jo kolegei. - Tokiam vagiui nieko kito daryti nebelieka... Sakė, kad duos pinigų išlaikymui, bet visus pragėrė (tuo tarpu virtuvėje prie krosnies pastatytas Saulius, nunarinęs galvą, net nebandydamas išsisukinėti, atsako, jog, nusipirkus "Drakono", motinai pinigų nebelieka)...
Ir nors A. Dirdienė dievagojosi tądien policijos nekvietusi, tačiau tuoj pat paaiškėjo, jog čia nuovados inspektorius (beje, į šią sodybą važinėjantis jau maždaug penkerius metus, vos ne po kartą per savaitę) atvyko, gavęs rajono PK komisaro nurodymą išsiaiškinti moters skundą. Iš tiesų, ponia Adelė prisipažino parašiusi komisarui raštą, jog rugsėjo 27 dieną iš namų dingo 200 litų. Ji nurodė įtarianti savo sūnų Saulių. Esą net ir Giedrius girtas išsiplepėjo gavęs iš brolio 20 litų. Ir labai nusistebėjęs, iš kur jis turi pinigų... Tačiau Saulius, visokiais būdais verčiamas prisipažinti (ir pareigūno raginamas, ir motinos apšaukiamas), savo kaltę neigė. Toks neoficialus teismas, kai posėdžių sale virto Dirdų virtuvė, užtruko gana ilgai, bet jokios naudos nedavė. Kai atrodė, jog jau priremtas įkalčių vyrukas pasiduos, Saulius abejingai kratė galvą. Taip, jis prisipažino ištuštinęs ne vieną (svečiams spintelėje paslėptą) ant žolių užpiltos degtinės butelį, tačiau pinigų neėmęs. Vyrukas kaltino motiną, jog ši nuolat visur slapstanti pinigus, o paskui jų neberandanti. Tada jau kaltinanti Saulių... Nuovados inspektoriui (beje, jis visąlaik "įtariamąjį" vadino vardu, o į jo motiną kreipėsi "ponia, Adele") paklausus, kiek mėnesių broliai geria, Saulius šypsodamasis atsakė, jog reikia klausti - ne kiek mėnesių, o kiek metų... Nors po ilgų derybų lyg ir buvo priimtas bendras susitarimas, jog vis dėlto reikėtų mamai parnešti bent po 20 litų per dieną, tačiau, taip ir nepatvirtinę, broliai čiupo striukes ir movė pro duris... mat pabūgo, jog "komercinėj" gali nebelikti "Drakono"...
Tada ne tik policininkui bei jo kolegei teko sukti pro duris - atsisveikinome ir mes. Išeinant A. Dirdienė vėl kartojo savo vargus ir sakė norinti greičiau numirti. Esą sau bei vyrui Pajieslio kapinaitėse jau pasistačiusi paminklus, nes sūnūs sakė, kad neateisią net aplankyti motinos kapo. Sunku patikėti, jog motinos ir sūnų konfliktas kada nors išsispręs. Niekas netiki, jog darbštumu pasižymintys broliai nustos gerti ir pradės uždirbtus pinigus nešti į namus, o jų motina nešauks ant vaikų per visą kaimą...
