Viktoras BUDRYS
Šis rašinys ne apie turistus, iškylautojus ar nuotykių ieškotojus, netgi ne apie nusikaltėlius. Tai ir ne detektyvas.
Šis pasakojimas - apie šiandieninį pabėgėlį iš Lietuvos, jo patirtus įspūdžius, išgyvenimus, netgi vertinimus. Dėl suprantamų priežasčių autorius negali nurodyti konkrečių pavardžių, netgi konkrečios valstybės, apie kurią bus kalbama. Tačiau prašančiųjų politinio prieglobsčio Vakarų šalyse iš Lietuvos dar yra. Anglijoje, Skandinavijos šalyse, netgi atsidūrę prie Kanados krantų mūsų tautiečiai prašosi politinio prieglobsčio. Anksčiau ar vėliau jų visų laukia vienas likimas - deportacija į Tėvynę.
Kelias į nežinią
Pasaulyje mūsų šalis vertinama kaip laisva, demokratiška, kur praktiškai nevaržoma žmonių laisvė ir teisės, nėra prielaidų, sukeliančių kitų valstybių susirūpinimą. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mūsų tėvynainiai neturi jokių galimybių gauti politinio prieglobsčio kitose šalyse.
Visa tai savaip Lietuvoje vertino Vytas B. Susidūręs su kai kuriomis problemomis jis buvo linkęs manyti, kad dėl visko kalta nelanksti valdžia, grubūs žmogaus teisių apribojimai. Taigi Vytas ryžtasi palikti Lietuvą ir užsienyje prašytis politinio prieglobsčio.
Keltu įveikęs Baltijos jūrą vyrukas atsiduria vienoje Skandinavijos šalių. Be sunkumų įveikęs pasienio kontrolę, nutaria negaišti laiko pažinčiai ir, nutaikęs reikiamą momentą, sukaupęs drąsą, peržengia atsitiktinės nuovados slenkstį ir pareiškia norįs gauti politinį prieglobstį. Policijai toks žmogaus sprendimas nepadarė didesnio įspūdžio. Lyg niekur nieko paimami jo dokumentai, kažkur paskambinama ir liepiama laukti. Gal po pusvalandžio pasirodo civiliniais rūbais apsirengęs pareigūnas, įsodina į juodą mersedesą. Kiek pavažiavus krantine, mašina įsuka į greitkelį, o dar po kurio laiko jau rieda siauru miško keliu. Priekyje pasirodo kažkokie dviaukščiai mediniai pastatai. Vyras atvežamas į kažkokią įstaigą. Čia, Vyto nuostabai, jį fotografuoja, išrašo kažkokį pažymėjimą. Dar po minutės jis jau dviviečiame kambaryje. Kol kas gyvens vienas.
Išsimiegojus alkis priverčia palikti kambarį. Jei apgyvendino, privalo ir maitinti - mąsto Vytas. Priimamajame sužino, kur valgykla. Iki pietų laiko dar yra. Grįžta į kambarį. Pro šalį šmirinėja keisti gyventojai, daugiausia - juodaodžiai. Dar priešpiet į duris kažkas pasibeldžia, už jų stovi moteris ir prašo sekti iš paskos. Nuveda į kažkokį sandėlį, čia duoda naujus rūbus, avalynę. Tą pačią dieną išmokami ir kišenpinigiai. Jų nemažai. Lietuvoje už tiek porą mėnesių sunkiai turėtų plušėti.
Vyto nuotaika praskaidrėja - jei reikalai taip klostysis ir toliau, deportacija, bent artimiausiu metu, negresia.
Tautiečiai nedraugiški
Priešpiet prie vienaaukščio valgyklos pastato nusidriekia ilga pabėgėlių eilė. Visi stovi tylūs, kai kurie - mieguisti, tikriausiai tik iš miego pakilę. Vytas smalsiai apžiūrinėja eilėje stovinčias žmogystas, pastarieji daro tą patį. Čia, kiek supranta, visi naujokai, senų gyventojų nėra. Tą pačią dieną sužino, kad šioje stovykloje teks gyventi ne ilgiau kaip savaitę.
Valgykloje Vytas atidžiai klausosi pabėgėlių kalbų, tikisi išgirsti rusišką, o gal ir lietuvišką šneką. Ilgai laukti neprireikė. Nelabai toli, už kelių staliukų, pietauja visai jauni vaikinai. Jie tyliai bendrauja tarpusavy, tačiau Vytas visgi išgirsta padrikus lietuviškus žodžius. Paskubomis pavalgęs jis drąsiai prieina prie tautiečių. Tą pačią minutę tenka pasigailėti. Į jo draugišką pasisveikinimą tautiečiai atsako rūsčiu, netgi kupinu neapykantos žvilgsniu. Kraštiečiai nelinkę ne tik bendrauti, bet ir sveikintis. Jam griežtai, įsakmiai liepiama dingti iš akių ir daugiau nesirodyti. Rusų reakcija priešinga. Vienas prisistato esąs Ivanas, kitas - Vadimas, tačiau perspėja, kad šioje stovykloje visi turi kitus vardus ir pavardes.
Ivanas - ne Ivanas, lietuvis - ne lietuvis
Pažintis su rusais Vytui buvo labai naudinga. Pirmiausia jis sužino, kad buvusiems Sovietų Sąjungos piliečiams net neverta tikėtis gauti bent laikiną prieglobstį. Kiekvienam gali kilti natūralus klausimas: kodėl rusus, lietuvius ir panašius į juos apgyvendina, maitina, duoda pašalpą, o vėliau skubiai deportuoja. Pasirodo, tokios tarptautinės taisyklės. Šalis, gavusi pabėgėlio prašymą, turi jį išnagrinėti. Tam reikia laiko. Štai kodėl pabėgėliai gudrauja. Vytas B. sužino, kad rusai, ukrainiečiai, baltarusiai būna be dokumentų, pasisako išgalvotas pavardes, pasakoja įvairias legendas. Lietuvaičiai prašydamiesi prieglobsčio sakosi esą Rusijos, Baltarusijos piliečiai. Tai nedaug gelbsti, anksčiau ar vėliau tiesa išaiškėja ir lietuvaitis atsiduria ten, kur ir turi būti. Rusai išradingesni ir sugeba ilgiau vilkinti laiką. Skandinavijos šalyse pabėgėlis po 15 mėnesių jau įgauna kitą statusą, jau nebėra deportuojamas. Be to, per ilgus mėnesius pabėgėliai stengiasi surasti darbdavį, moterys - ištekėti. Be to, rusai draugiškai padeda vienas kitam įsitvirtinti, susirasti darbdavį. To nepasakysi apie lietuvius.
Pelningas biznis
Vakarop - vėl netikėtumas. Pas Vytą į kambarį netikėtai įslenka nematytas rusas. Prisistato esąs Aleksandras. Vertėjas. Siūlo vertėjauti advokatui, taip pat per vadinamąjį interviu policijai. Paslauga nemokama, lygiai kaip ir advokato. Tik daug vėliau Vytas sužino, kad pabėgėlių dėka tiesiog lobsta ir vertėjai, ir advokatai. Valstybė už vieną vertėjavimo valandą jiems moka, mūsų pinigais, du šimtus litų. Advokatas uždirba keturiskart daugiau. Tuo apsukresni skandinavai naudojasi, kiekvienas taip stengiasi prisivilioti kuo daugiau pabėgėlių.
Netikėtas vertėjo pasiūlymas
Vytui buvo patarta nedelsiant atsiimti pasą, grįžti į Lietuvą, o po to kelionę vėl pakartoti. Vertėjas už nedidelį atlygį siūlėsi padėti prašytis politinio prieglobsčio jau kaip Rusijos piliečiui. Jis su advokatu per tą laiką sukurs įtikinamą pasakojimą. Tik taip pasielgęs jis, Vytas, galįs tikėtis bent keleriems metams įsitvirtinti Skandinavijoje. Kai policija prieš vadinamąjį interviu paims jo pirštų atspaudus, nieko nebus įmanoma pakeisti. Ir ne tik Skandinavijos šalyse. Jo byla bus išsiuntinėta po visą Europą.
Vertėjo patarimu Vytas nepasinaudoja. Tačiau nepavyksta išvengti susitikimų. Vos ne kasdien vertėjas lankėsi stovykloje, drąsiai it šeimininkas vaikštinėjo po kambarius. Kai kuriuos rusus vertėjas savo apynauju golfu kažkur išveždavo. Užtrukdavo ilgai. Taip tikriausiai ruošiamas būsimasis Skandinavijos gyventojas.
Interviu policijai
Tai svarbiausias įvykis pabėgėlio gyvenime. Nuo vadinamojo interviu priklauso tolesnis žmogaus likimas. Rusakalbiai tam ruošiasi labai atsakingai. Ir to visai neslepia. Neretai užėjęs į kambarius, kuriuose gyvena rusai, Vytas aptikdavo juos repetuojančius. Taip jie pratinosi prie išgalvotų vardų, pavardžių, tarsi aktoriai vaidino išgalvotas gyvenimo istorijas. Vos ne visi rusai "bėga" nuo karų. Čečėnams nereikia daug stengtis, apsimetinėti, tačiau, kaip įsitikino Vytas, tikrų kovotojų bent jis nesutiko. Tai daugiausia apsimetėliai. Jauni rusai iš kitų regionų taip pat naudojo karo kozirį. Jie esą nenorį patekti į rusų kariuomenę ir naikinti čečėnų.
Didelė dalis pabėgėlių bėga nuo teisinio persekiojimo, turi įvairiausių kriminalinių bėdų. Tokių daug ir iš Lietuvos.
Skurdžiai nepageidaujami
Vytas per mėnesius, praleistus pabėgėlių stovykloje, spėjo įsitikinti, kad skandinavai, prieš suteikdami pabėgėliui bent laikiną prieglobstį, bando įsitikinti, kuo žmogus arba jo šeimos narys bus naudingas jų valstybei. Neišsilavinę, mažaraščiai, kad ir kokių problemų atginti, čia nepageidaujami. Taip pat ir skurdžiai. Vytas stovyklose sutiko dešimtis lietuvaičių, neretai visai jaunų. Nė vienas jų neturėjo aukštesnio nei vidurinysis išsilavinimo, specialybės, su kai kuriais dėl prasto rusų kalbos mokėjimo negalėdavo susikalbėti ir rusakalbiai vertėjai. Apie anglų, kitas kalbas nėra ko ir šnekėti. Be to, kaip suprato Vytas, lietuvaičiai dažniausiai verkšlena apie sunkią ekonominę, socialinę būklę, dauguma jų turi rimtų problemų su teisėsauga.
Vytui teko bendrauti su viena jauna šeima iš Baltarusijos. Abu gydytojai. Jiems stovykloje buvo skiriamas tiesiog ypatingas dėmesys. Jau po mėnesio sutuoktiniai gavo leidimą dirbti, abu lanko tos šalies kalbų kursus, baigę galės verstis ir gydytojų praktika, o jų čia labai trūksta.
Jaučiasi tarsi namuose
Antrojoje stovykloje pabėgėliai patys privalo pasirūpinti maitinimu. Žinoma, pinigų gauna daugiau. Taupesni sugeba susitaupyti, dalį netgi išsiųsti artimiesiems.
Čia pabėgėliai gauna visus reikalingus virtuvės rakandus. Jie tampa jų asmenine nuosavybe. Vieni jais ir naudojasi, kiti įsigudrina parduoti, netgi išsiųsti į gimtinę.
Europiečiai, stovyklose apgyvendinti netoli juodaodžių, susiduria su įvairiausiais nepatogumais. Ypač kai tenka naudotis bendra virtuve. Juodaodžiai nuo ryto iki vėlyvo vakaro, o neretai ir naktimis kepa, troškina, čirškina. Virtuvė skendi garuose, tyška riebalai, jau nekalbant apie sklindančius europiečiui neįprastus kvapus. Švara jiems svetimas, nesuprantamas reiškinys. Vienąkart Vytas atsargiai pabandė sudrausminti vieną juodaodį, o pastarasis, į tai atsakydamas, puolė dideliu virtuviniu peiliu. Laimei, netoliese buvo rusų. Tik jų įsikišimas padėjo išvengti didelių problemų, o gal ir žūties.
Vos ne visi juodaodžiai vartoja narkotikus, dažnas jų, per keletą dienų išleidęs visas lėšas, nebeturi iš ko nusipirkti maisto, todėl šeimininkauja šaldytuvuose, tiesiog vagia virtuvėje paliktus maisto produktus. Vytas ne kartą matė, kaip iš stovyklos, kur gyveno, vos ne kiekvieną vakarą policija išveždavo narkotikų prekeivį, tačiau po kurio laiko pati jį parveždavo.
Europiečiai, apsigyvenę pabėgėlių stovyklose, dažnai negaišta laiko ir visokiais būdais siekia gauti leidimą dirbti arba susirasti nelegalų darbdavį. Juodaodžiai ir čia nesivargina. Dažniausiai gausios jų šeimos gauna dideles pašalpas, be to, jie be jokių sentimentų vietinės valdžios prašo papildomos materialinės paramos. Neretai nuvykęs į sostinę Vytas stebėdavo, kaip juodaodžiai be jokio užsiėmimo slampinėja po miestą. Jų pilna skveruose, parkuose. Ilgiau stebint nesunku įsitikinti, kad net nesislapstydami jie vartoja narkotikus. Visur primėtyta švirkštų. Kas laukia Europos po daugelio metų?
Vogti - tarsi į darbą
Pabėgėliai iš buvusio socialistinio lagerio, jau pirmomis savaitėmis sužinoję, kad jų galimybės gauti politinį prieglobstį yra lygios nuliui, spjauna į visas moralines, dorovines vertybes ir griebiasi kitų būdų. Populiariausias iš jų - vagiliavimas. Vytas turėjo progos įsitikinti, kaip pabėgėliai tiesiogine to žodžio prasme nebaudžiami siautėja prekybos centruose. Drąsesni vienu metu sugeba išnešti įvairiausių prekių už tūkstančius kronų. Rankinių nereikia palikti saugyklose, o išeinant niekas netikrina. Sugebėjai nepastebimai ją prigrūsti prekių, o pro kasą praeiti - vieni juokai. Žinoma, vagiliauja ne visi, tik pastarieji vos ne per prievartą turi pirkti vogtas maisto prekes. Jos parduodamos stovyklose už pusę kainos. Retas kuris atsisako apsipirkti pigiau.
Vytas tiesiog stebėjosi, kodėl skandinavai nesiima reikiamų priemonių. Vizualiai atrodo, kad imamasi apsaugos. Didžiausiuose centruose įtaisytos stebėjimo kameros, po sales zuja apsaugininkai, netgi policija, jų samdyti agentai. Tuo tarpu pabėgėliai, tarsi jų nebūtų, lengvai praeina pro kasas sumokėję tik už smulkmenas.
Trečiojoje stovykloje Vytas visą mėnesį gyveno viename namelyje su rusais. Visą tą laikotarpį rusai netgi pagal grafiką eidavo vogti. Ir to jie visai neslėpė. Kasdien jie parsinešdavo prekių už tūkstančius kronų. Pramonines prekes, nors pašto išlaidos didžiulės, siuntė į Rusiją, taip maitino ten likusias savo šeimas. Žinoma, vienas kitas rusas įkliūdavo, už stambesnes vagystes netgi keliems mėnesiams patekdavo į kalėjimą, o po to lyg niekur nieko būdavo grąžinami į stovyklą. Su lietuviais elgiamasi griežčiau - jie iškart deportuojami.
Skuba deportuoti
Po pirmojo interviu policijai - laukimo, netgi atsipalaidavimo laikotarpis. Maždaug po mėnesio - antrasis interviu. Jo metu Vytas turi pakartoti tai, ką buvo kalbėjęs prieš mėnesį, yra galimybių kai ką papildyti, patikslinti. Tai reikalinga patyrusiems policijos pareigūnams, kurie viską sugretins, išanalizuos, apibendrins, darys atitinkamas išvadas, nulemsiančias tolesnį pabėgėlio likimą.
Bent Lietuvos piliečius skandinavai skuba kuo greičiau deportuoti. Per advokatą gaunamas raštiškas atsakymas, bet lietuviui jis būna be išimties neigiamas. Pabėgėlis turi teisę jį apeliuoti, bet stebėtinai greitai ateina ir antrasis (taip pat neigiamas) atsakymas. Nebelieka nieko kita, kaip paklusti likimui. Nors pabėgėlių centras raštu ragina per tris dienas palikti šalį, pabėgėlis neturi galimybės pasinaudoti ir tuo. Jau kitą dieną po apeliacinio atsako Vytas patenka policijos globon. Per valandą jis turi susirinkti savo bagažą, o nakčiai yra uždaromas kalėjime. Taip pabėgėlis neturi jokių galimybių imtis kitų veiksmų - susitikti su advokatu ar išvis dingti.
Kitą dieną Vytas komerciniu lėktuvu skraidinamas į Lietuvą. Ar jis turėjo kitą pasirinkimą? Vargu. Tuo tarpu kitų šalių, ypač musulmoniškų, pabėgėliai, imasi pačių netikėčiausių, netgi drastiškų priemonių. Juodaodžiai tiesiog nepaklūsta policijai. Trečiojoje stovykloje Vytas buvo vieno incidento liudininkas, kai vienas juodaodis, atvykus policijai rūpintis jo deportacija, tiesiog atsigulė į lovą ir nesikėlė. Jėga jo, žinoma, neišgabeno. Apie tą įvykį rašė vietinė spauda, keletą dienų su pasipriešinusiuoju nesėkmingai vedė derybas advokatas, kažkokie pareigūnai. Vytas neturėjo galimybės sekti incidento iki pabaigos, tačiau suprato, kad bėglys savo pasiekė ir liko Skandinavijoje.
Deportuotus pabėgėlius mūsų šalyje pasitinka Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, vyksta formali apklausa policijoje. Jei grįžusysis ieškomas už kriminalinius nusikaltimus, jis bet kada gali vėl palikti šalį. Kai kurie taip ir pasielgia, tačiau dauguma visgi lieka Tėvynėje.
