Irena ZUBRICKIENĖ
Paauglių problemomis besidomintys psichologai teigia, kad šiuo metu Lietuvoje kiekvienam pedagogui tenka mokyti ir auklėti bemaž po 20 procentų moksleivių, jau patyrusių vieno iš tėvų netektį. Nebūtinai mirtį, nes savotiškos netekties išgyvenimais yra nuspalvinta ir po skyrybų iširusių šeimų atžalų, ir "gegučių" atstumtųjų, ir už grotų patekusių gimdytojų vaikų kasdienybė. Su trimis Suvalkijoje gyvenančiomis paauglėmis, be motinos paauglystėje likusiomis skirtingomis aplinkybėmis, bandėme pasiaiškinti, kokia yra mamos netekties kaina.
Žuvo po traktoriaus ratais
Aidai Miklušytei (13 m.), Jungėnų pagrindinės mokyklos (Kalvarijos sav.) devintokei, niekada net mintis į galvą nešaudavo, kad jos vaikystė, kaip pati sako, baigsis tryliktaisiais gyvenimo metais. Tada, kai užpraėjusių metų spalio 1-ąją po traktoriaus ratais žuvo Aidos mamytė Rasa Miklušienė (35 m.). Tądien moteris kartu su kitomis darbininkėmis talkino runkelių lauke ir per pietų pertrauką buvo pasislėpusi po traktoriaus priekaba. Traktorininkui netikėtai pradėjus važiuoti, Rasa nebespėjo išlįsti ir buvo mirtinai sužalota. Apie šeimą ištikusią tragediją Aida, tądien dalyvavusi apskrities lengvosios atletikos varžybose Kalvarijoje, sužinojo tik vakare. Pusdienį tėvas nesiryžo paauglei dukrai pasakyti to, ką pats žinojo jau nuo pietų. Toji diena Aidai įsirėžė į atmintį visam gyvenimui, nes tuokart pirmąją vietą bėgimo takelyje užėmusi mergaitė džiūgaudama netilpo savyje ir nekantravo, kada jos parsivežtu medaliu galės pasidžiaugti abu tėvai. Aida jau būtų pakišusi pirmiau nei mama į namus parėjusiam tėčiui savo medalį, tačiau pamatė, kad jis verkia, ir suglumo. Tėčio ašarų ji niekada nebuvo mačiusi, todėl klausti, kas atsitiko, mergaitė nedrįso.
Sunkiausia - būti gailesčio objektu
Palaidojus Rasą Miklušienę, vienturtė Aida ir šiandien gyvena tik su tėčiu. Paauglė sakė gyvenimo spalvas iš naujo pradėjusi matyti tik prasidėjus vasarai - praėjus geram pusmečiui po mamos netekties. Mergaitei, anot pačios, sunkiausia buvo pirmosiomis savaitėmis, kai ji jautė mokytojų ir šiaip suaugusių žmonių ypatingą dėmesį - užuojautą ir gailestį. Kurios nors mokytojos klausimas, kaip sekasi, ir švelnesnis prisilietimas Aidą iš karto pravirkdydavo. Paauglė jautė, kad mokykloje stengiamasi ją įtraukti į kuo daugiau renginių. Dabar Aida mano, kad tai buvo bene pats geriausias vaistas nuo liūdesio ir kankinančių minčių. Klasės vadovė ir fizinio lavinimo mokytoja Aidai tapo didžiausiomis globėjomis, kai kuriose situacijose - net draugėmis. Klausimus, kuriuos anksčiau užduodavo mamai, smalsi paauglė pradėjo pateikinėti savo patikimosioms mokytojoms ir kelioms artimiausioms tetoms. Aida ilgesingai prisipažino, kad vis dėlto mamytės ji klausinėtų dar daugiau, tad atsakymų į kiek intymesnius klausimus ji ieško įvairiose knygose, nevengia pasmalsauti bendraamžių draugių.
Ilgesys išsilieja ašaromis
Aida įsitikinusi, kad likusi be mamos ji iš karto tapo visiškai savarankiška ir, pačios žodžiais, "tokia, kaip suaugusi". Paauglė neslepia daugiausia laiko po pamokų praleidžianti su geriausia drauge ir draugu. Mergaitei atrodo, kad mamytė šiems dažniems pasimatymams būtų nepritarusi, nes dukterį labai saugojo nuo galimų ankstyvų negandų ir kalė į galvą, kad laikas turi būti praleistas prasmingai. Tokių ir panašių motinos patarimų, kurie anksčiau atrodydavo nereikšmingi ir net įkyrūs, dabar Aida pasigenda. Mergaitei trūksta mamos ir parėjus iš pamokų, nes anksčiau ji kasdien detaliai pasipasakodavo, ką veikusi mokykloje. Anot Aidos, jos kasdienybėje būna ir nevilties minučių, kai pradeda įkyriai kankinti klausimas, kodėl būtent jai buvo skirta netekti mamos, kodėl šitos padėties nebegalima pakeisti, kodėl apskritai likimas taip anksti atima mylimiausius žmones... Tuomet neviltis ir mamos ilgesys paauglei išsilieja ašaromis. Su tėčiu Aida vengia kalbėtis apie mamą, nes žino, kad jam praeities tema yra itin skaudi.
- Aš tikiu likimu, todėl žinau, kad kitaip būti negalėjo, ir taip manant man lengviau susitaikyti su mamos netektimi, - filosofavo Aida. - Suprantu, kad mamos vietos niekas gyvenime man neužims, gyvenu prisiminimais, vartau nuotraukas, laukiu gražių sapnų. Galiu pasakyti tik tiek, kad man mano padėtis geresnė nei tų mergaičių, kurių mamos sėdi kalėjime ar valkiojasi gerdamos ir užmiršdamos namus.
Norėtų gyventi už uždangos
Pagal Aidos filosofiją, ji nenorėtų būti Karolinos J. (17 m.), taip pat priverstos gyventi be motinos, kailyje. Ši mergina ne pirmus metus įkurdinta vienuose globos namuose, nes motina nežiūrėdavo visų trijų savo vaikų ir nesirūpindavo namais - ji mieliau prapuldavo sugėrovų kompanijose. Gabiai, ramaus būdo Karolinai tokios jos šeimos šaknys yra gėdingos, todėl mergina nesijaučia turinti kuo nors pasigirti ir, sutikusi pasikalbėti, panoro likti nežinoma. Jai išsprūdo, kad dėl jaučiamos gėdos apskritai norėtų gyventi tarsi nematoma, tarsi už uždangos. Globos namų auklėtinei iš pradžių buvo pikta, kad mama vis nerasdavo laiko aplankyti savo atskirtus vaikus. Dabar merginai dėl to skaudu ir apmaudu. Kartais Karolina savo gimdytoją sutinka pas močiutę, tačiau pasimatymai būna šalti, neįsimintini, rodos, nebėra apie ką kalbėti. Merginai niekada net nekilo noras mamos paklausti, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, nusibodo ir prašyti gimdytojos, kad ji keistų savo gyvenimo būdą. Karolina prisipažino turinti žmonių, kuriems žodį "mama" skirtų kur kas mieliau. Skaudžiausia merginai, kad kituose globos namuose priverstas gyventi ir vos dvejų metukų jos jauniausias broliukas. Karolina puoselėja svajonę pasiimti mažylį ir auginti jį pati, kai tik sulauks aštuoniolikos. Konkretesnių ateities planų mergina nekuria, nes sako nesanti tikra, kad jie gali išsipildyti neturint tėvų paramos.
Paklausta, kada labiausiai trūksta mamos, mergina ilgai mąstė ir atsakymo nesugalvojo - ji jau seniai pripratusi visas problemas išsispręsti pati, nuotaikų permainas išgyventi kantriai ir tyliai. Karolina neslėpė, kad mama kaskart tolsta vis labiau - nežinia kur pradingusios jos nė neieškotų. Vis dėlto septyniolikmetė turi mamai ir už ką padėkoti - sako, kad švaros poreikį ir norą tvarkingai atrodyti ji perėmusi iš gimdytojos. Karolina džiaugiasi, kad globos namuose ji - ne nuo ankstyvos vaikystės, todėl nemano esanti "valdiškas vaikas". Ji viliasi, kad motina kada nors tiesiog pavargs nerūpestingai gyventi, todėl mano, kad geriau ją turėti "tokią", negu tik galimybę pastovėti prie gimdytojos kapo.
Jaučiasi nuteista kartu su mama
Itin skaudžių išgyvenimų kupina šiuo metu su močiute gyvenančios Redos M. (15 m.) kasdienybė. Devintąją klasę lankanti paauglė yra viena geriausių mokinių klasėje, tačiau dėl ramybės jai tenka pakovoti bemaž kasdien. "Kitokia" Reda yra todėl, kad jos motina, nuteista už grupinį plėšimą, bausmę atlieka Pataisos namuose. Iki tol vienturtė duktė ir gimdytoja buvo gana artimos, Reda nestigo nei dėmesio, nei rūpesčio. Su bausmę atliekančia motina paauglė dar nebuvo susitikusi, nes ilgos kelionės rūpesčius globėja tapusi močiutė vis atidėlioja. Daugiausia bendrauja laiškais. Reda nesiskundžia mamai, kad kelias pirmąsias savaites po teismo mokykloje jautė didžiulį bendramokslių dėmesį ir kentė "kalinės dukrai" aktyviai laidomas replikas. Kartą, ruošiantis karnavalui, vienas klasės draugas be jokių užuolankų garsiai pasiūlė Redai vaidinti plėšikę - esą bus lengva kartoti motinos "darbelius". Paauglei skaudžiausia, kad tuokart ji neišgirdo nė vieno užtarimo - tylėjo net ir geriausios draugės, ir mokytoja. Kitą kartą mokytoja, visai klasei paaiškinusi užduotį rašiniui apie motinos šilumą, taip pat garsiai Redą "paprotino", kad ji galinti rašyti apie kurį nors kitą artimą žmogų. Devintokei tai buvo labai skaudu, nes motina, net ir atskirta bei įkalinta, jai tebėra pats mieliausias žmogus - anot Redos, teismo nuosprendis mamos meilės dukteriai neišgarino. Mamos už nusikaltimus Reda nelinkusi teisinti, tačiau ir nesmerkia, nes, jos teigimu, kiekvienas žmogus gyvena taip, kaip jam susiklosto gyvenimo sąlygos. Paauglė prisipažino nenorinti kartoti motinos kelio, tačiau supratingai tvirtino ir negalinti to atsižadėti.
- Mergaitė gyvena taip, tarsi ta bausmė, kuri paskirta jos motinai, lygiai taip pat atseikėta ir jai, - liūdnai pripažino Redos močiutė. - Visa laimė, kad anūkė labai gabi ir ne iš tų, kurios po pirmos negandos į kampą lenda. Klasės draugams dažnai prireikia jos pagalbos - tada jau "laižosi" geručiai. Guodžiuosi, kad tokia Redos padėtis - tik laikinas dalykas. Bet, žinoma, labai blogai, kad tai ji turi išgyventi būtent paauglystėje. Gal užaugusi bus pikta ant viso pasaulio ir kerštinga? Kažin ar kalėjime atsidūrusios moterys apie tai pagalvoja...
Kai šalia - netektį išgyvenantis vaikas
Psichologijos specialistai teigia, kad sąvokos "netektis", "praradimas" glaudžiai susijusios su sąvokomis "vienišumas", "uždarumas", savigrauža", "savęs kaltinimas", "socialinė atskirtis". Tai itin būdinga paauglystėje. Štai 2-5 metų vaikai, likę be vieno iš tėvų, būna neramūs, sutrinka jų miegas. Vyresnieji, 5-8 metų, vaikai netektį išgyvena verkdami, liūdėdami, gedėdami, neretai kaltindami save, kad esą buvo blogi, ir baimindamiesi prarasti antrąjį iš gimdytojų. Paaugliai (8-14 m.) mažiau save kaltina, nes yra sąmoningesni, tačiau jie gedi ilgiau, jaučiasi vieniši, nuskriausti, nesaugūs. Dar vyresni vaikai tėvų praradimą dažniausiai išgyvena slapta - verkia, kai niekas nemato, savo mintyse ieško atsakymo, kodėl jie atplėšti nuo vaikystės, išgyvena nesaugumo jausmą. Tokių vaikų savijauta ir elgesys priklauso dar ir nuo vaiko brandos, lyties, gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo buvusių tarpusavio santykių su artimaisiais, kurių neteko.
Anot psichologų, suaugusieji, esantys šalia vienokią ar kitokią gimdytojų netektį išgyvenančių paauglių, turėtų žinoti, jog tokio vaiko noras kuo daugiau būti su savo mintimis gali peraugti į pyktį. Negerai daro tie suaugusieji, kurie, esą nenorėdami skaudinti ir atkrapštinėti sielos žaizdų, vengia pokalbių apie paauglį kankinančius išgyvenimus. Tuomet pyktis gali virsti agresija arba depresija. Specialistai sako, kad su artimiausio žmogaus netektį išgyvenančiais vaikais reikia kalbėtis apie praeitį, apie gedulą, apie išliekantį atminimą ir didelę jo vertę (pradėti galima nuo pokalbių apie įžymių žmonių mirtį ir puoselėjamą atmintį). Dėmesingi pokalbiai reikalingi, kol paauglys pradeda jausti susitaikymą su motinos ar tėčio netektimi, su savo padėtimi. Psichologų teigimu, labai svarbu, kad netektį patyręs vaikas sugebėtų rasti kitą stiprybės šaltinį (įdomią veiklą, artimus draugus, supratingus ir atjaučiančius suaugusiuosius). Svarbu žinoti, kad po netekties vėl ateina laikas, kai mėgaujamasi sėkme. Jeigu gimdytojų netektį išgyvenantis paauglys nuoširdžiai kalbasi apie ateitį - išdėsto savo norus, lūkesčius, planus, realiai svarsto apie savo galimybes, tai šalia esantys suaugusieji gali jau ir pasidžiaugti, jog iš krizės "išlipta".
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Aidai Miklušytei po motinos laidotuvių jaustis vienišai neleido supratingi mokytojai
