Vienas vyras visą gyvenimą gėrė. Ne tik vaikų, bet ir anūkų sulaukė, o taurelės atsisakyti vis neįstengė. Tačiau kartą neįtikėtino atsitikimo dėka atsikratė šio įpročio vos per vieną dieną.
Nuvažiavo jis su žmona į šventę pas tolimą giminaitę. Didelis namas, kiemas, žmonių daug. Geria visi mažai, tik šoka ir dainuoja. Vyrui pasidarė nuobodu. Žmona ne iš karto pastebėjo, kad jis dingo. Pasirodė tik paryčiais. "Važiuojam, - sako žmonai, - greičiau namo". Po tos viešnagės daugiau net alaus į burną neėmė. O nutiko štai kas.
Kai pas giminaitę susirinko labai jau "blaivi" kompanija, vyrui pasidarė nuobodu, jis pasiėmė butelį degtinės, užkandos ir nuėjo į sodą. Ten išgėrė, užkando ir... užmigo. Prabudo dėl to, kad staiga ėmė trūkti oro, pasidarė sunku kvėpuoti. Kažkas jį buvo prispaudęs, kanopomis įsirėmęs į krūtinę, žvilgsnis atkreiptas tiesiai į veidą. Tai buvo velnias: ragai, barzda, kanopos, dvokianti vilna ir žvilgančios akys. Vyras pagalvojo, kad jau miręs ir yra pragare. Iš baimės "atsijungė". Kai paryčiais atsigavo, apsidairė - degtinės butelis parvirtęs, užkanda suėsta, viskas aplink ištrypta. Vadinasi, tikrai velnio būta - neprisisapnavo.
Tik gerokai vėliau, kai ta pati giminaitė atvažiavo pas juos į svečius ir žmona papasakojo, kas tuomet jos vyrui nutikę, giminaitė juokdamasi pasakė, jog tai buvęs jos augintinis ožys. Šiaip jau mielas, labai prie žmonių prisirišęs gyvūnas, neretai nakvojantis tiesiog kambaryje, mėgstąs šeimininkei kanopomis atsiremti ant kelių ir žiūrėti į akis. Šventės metu, kad netrukdytų svečiams, šeimininkė ožį buvo uždariusi daržinėje, tačiau šis nakčia kažkokiu būdu ištrūko...
