Galbūt ir keista, tačiau daugeliui tautų tradicinis bučinys atrodo kažkoks kvailas ir nenatūralus.
Centrinės Afrikos tropiniuose miškuose gyvenančiose gentyse vietoj bučinio paprastai tik mandagiai pasitrinama trumpomis nosimis.
Kad nereikia bučiuotis, o tik taikiai pasitrinti nosimis su afrikiečiais sutinka ir Vietnamo kalniečiai, ir Grenlandijos eskimai ir kitos šiaurės tautos. Pagal tundros įstatymus lūpos ir burna skirtos tik valgymui ir ūkio reikalams. Pavyzdžiui, nuvalyti aprūkusią lempą, pakramtyti pakinktus, kad minkštesni būtų.
Visiškai oralinius kontaktus neigia Balio salos gyventojai. Jie išvis neliečia partnerio veido, o priartėja tik tiek, kad galėtų užuosti odos kvapą.
Japonai iki amerikiečių okupacijos išvis nesibučiuodavo. Kai kuriose tradicijos besilaikančiose šalyse tas paprotys išlikęs ir dabar.
Mokslininkai antropologai ne kartą yra sakę, kad iš pradžių bučinys galėjo būti kuo tik nori, bet jokiu būdu ne meilės išraiška. Ir tik praėjus tūkstantmečiams bučinys tapo pagarbos išraiška ir net apdovanojimu. Juk anais laikais valdovams bučiavo rankas, kojas ir net žemę po jų kojomis. Senovės Rusijoje buvo atvirkščiai: carai bučiavo pasižymėjusius pavaldinius. Stiprus bučinys į lūpas buvo laikomas pačiu didžiausiu apdovanojimu.
Rusijoje pirmiausia imta bučiuotis ir per vestuves. Jaunikis turėjo nulaižyti midų nuo jaunosios lūpų. Tada atsirado tradicija šaukti: "Kartu, kartu!"
Na, o dabar ilgas ir aistringas bučinys priverčia stipriau plakti įsimylėjelių širdis, sustiprina hormonų išsiskyrimą ir išplečia akių vyzdžius tiek, kad šviesa tampa per daug ryški, tad įsimylėjusieji užsimerkia ir atsiduoda meilės poezijai.
Bet į bučinį galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Fiziologai suskaičiavo, kad tai 12 specifinių raumenų, valdančių lūpas, judesių ir 17 liežuvio raumenų judesių. Vidutiniškai vieno bučinio metu pasikeičiama 9 mg vandens, 0,7 g baltymų, 0,18 g organinių medžiagų, 0,17 mg riebalų ir 0,45 mg druskų. Žodžiu, vien tik mainai ir nė gramo įkvepiančios poezijos.
