Su daugeliui gerai pažįstamu mūsų išeivijos atstovu, žurnalistu (beje, Tarptautinės žurnalistų sąjungos nariu), didžiuliu sporto entuziastu Antanu Laukaičiu susitikome kauniečių pamėgtame restorane "Miesto sodas". Jį pasiūlė būtent ponas Antanas, vėliau prisipažinęs, jog pačioje Kauno širdyje - Laisvės alėjoje - įsikūręs jaukus restoranas - ideali vieta maloniems susitikimas ir pasimatymams... Beje, iš tolimosios kengūrų šalies - Australijos - gimtinėn atkakęs lietuvaitis neslėpė, jog jo širdžiai taip pat ne mažiau artimos "Bernelių užeigos" (jų Kaune ir aplink jį yra ne viena), kuriose labai smagu, norisi ilgėliau pavakaroti...
- Ten tokia lietuviška aplinka, tikras lietuviškas maistas, smagi liaudiška muzika, kad kartais net norisi uždainuoti, - nuoširdžiai prisipažino pašnekovas.
Tačiau ir be dainų su Antanu bendrauti buvo labai įdomu.
- Tikriausiai galima drąsiai teigti, jog jūsų vaišingumą pajuto ne vienas lietuvis...
- Atrodo, mano telefono numerį žino visa Lietuva... Kur tik kas - tuoj ramybę drumsčia. Tai giminės iš Melburno atvažiuoja, tai sportininkus, tai teatralus reikia apgyvendinti... Beje, prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes mano namuose ilgam buvo apsigyvenę statybininkai iš Lietuvos. Kai kurie, pasibaigus statyboms, liko dirbti toliau - net trejus metus čia pragyveno. Vyrai uždirbo neblogus pinigus... Gaila, nepasisekė dirbusiems nelegaliai - buvo deportuoti iš šalies... Turiu namą, du butus, tad savo tautiečius galiu priglausti...
- Tačiau atrodo, jog ir pats esate gana retas svečias savo namuose...
- Iš tiesų, beveik kiekvieną vasarą (lietuvišką, žinoma, nes tuo metu Australijoje būna žiema) praleidžiu gimtinėje. Čia tikrai atsigaunu. Kaune gyvenanti sesuo Gražina dažnai barasi, kad per mažai mane mato ir norėtų, jog visą viešnagės Lietuvoje laiką praleisčiau su ja ir jos šeima. Tačiau tai tikrai neįmanoma, nes neduoda ramybės visokiausi sportiniai įsipareigojimai ir draugai iš visos Lietuvos... Be to, nemažai laiko atiduodu kelionėms. Visus penkis kontinentus aplankiau daugiau nei du kartus, lankiausi daugiau kaip 40 šalių. Man teko labai daug keliauti po pasaulį, nes kai dukra Regina dirbo Singapūro oro linijų generalinio direktoriaus sekretore, man, kaip jos tėvui, visos kelionės buvo labai pigios, o važinėjant po Azijos kraštus išvis nereikėjo nieko mokėti... Tiesa, dabar tolimos kelionės jau nelabai vilioja. Didžiausias ūpas ir noras - pabūti Lietuvoje...
- Kaip atsidūrėte Australijoje?
- O, iki šios kelionės turėjo nutekėti daug vandens... Žinoma, visos savo biografijos nepapasakosiu, tačiau dalį gyvenimo faktų galiu pasakyti... Jau karo metais baigęs Kauno 4-ąją gimnaziją, būdamas šešiolikmetis jaunuolis buvau sugautas ir išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Kaune liko mama ir sesuo. Tėvelis (beje, nuosavos vaistinės savininkas) tuo metu jau buvo miręs... Vokietijoje teko daug ką ištverti ir išbandyti - buvau paimtas į kariuomenę, Lenkijoje kariavau prieš rusus, vėliau dirbau darbo batalione, kur iš 225 lietuvių likome gyvi tik 45... Papuoliau į Vakarų frontą, pasidaviau amerikiečių nelaisvėn... Tuo metu buvau labai išbadėjęs ir nusilpęs, todėl kai man buvo pasiūlyta dirbti amerikiečių kariuomenės virtuvėje, baisiai apsidžiaugiau... Kadangi labai mėgau žaisti krepšinį, jis man atvėrė vartus į virėjų mokyklą. Taigi pamažu lipau "karjeros" laiptais - tapau seržantu, vadovavau 12 virėjų brigadai... Vėliau Niurnberge teko statyti kartuves, saugoti karo nusikaltėlius. Kuomet atėjo laikas nuspręsti, ką daryti toliau, iš pradžių ketinau patraukti Amerikon - ten tuo metu jau buvo įsikūrę visi mano draugai ir daug giminaičių, tačiau mane viliojo romantika, norėjosi pamatyti daugiau pasaulio... Kaip tik tuo metu iš Japonijos parvykę kareiviai pasakodavo apie egzotiškas salas, kuriose ištisus metus šviečia saulė, auga palmės, bananai... Jie sakydavo: "Štai, atsisėdi po krūmu, pakratai, nukrenta kekė bananų ir graži juodukė"... Žodžiu, Rojus, o ne Žemė... Man tuomet buvo tiktai 21 metai ir aš, susigundęs tuo rojumi, patraukiau į Australiją. Tai atsitiko 1949-aisiais. Tenai vedžiau lietuvaitę, susilaukiau dviejų dukterų. Tiesa, po 13 metų mano ir žmonos keliai išsiskyrė, taigi dabar gyvenu vienas... Gaila, kad nepavyko įgyvendinti tėvų svajonės tapti gydytoju, tačiau baigęs Pašto mokyklą Australijoje, 25 metus dirbau pašte. Pradėjęs laiškų paskirstytoju, vėliau kilau aukštyn ir buvau prisikasęs net iki siuntinių skyriaus boselio...
- O, vadinasi, esate svajonių jaunikis... Ar kandidatės į nuotakas dažnai ieško rakto į jūsų širdį?
- Būna, pasitaiko visokių nutikimų. Vieną kitą galiu ir papasakoti... Kartą man būnant Lietuvoje, paskambino tokia garsi žurnalistė, politikė ir triukšminga visuomenės veikėja (manau, ją visi gerai pažįsta) ir pareiškė norinti būtinai su manimi susitikti. Pasimatymą paskyrė didžiuliame knygyne sostinės Gedimino gatvėje. Pasakė, jog bus apsirengusi tamsiais drabužiais, užsidėjusi juodą skrybėlę. Jos ieškoti nereikėjo - moteris mane pažino iš tolo. Vos pasisveikinusi nusivedė mane prie prekystalio ir paprašė pardavėjos paduoti jos knygą "Sovietmėšliui - Ne". Paėmusi ir ją dedikavusi man, liepė pačiam užsimokėti (beje, knyga buvo nepigi). Tada lyg kokį vaiką paėmė už rankos ir nusivedė į skverą. Pasisodinusi ant suolelio ėmė visokiais žodžiais keikti Lietuvos valdžią. Pamaniusi, jog jau įtikino, kad čia gyventi neįmanoma, paprašė ją vesti ir išsivežti į Australiją... Tai išgirdęs vos nenukritau nuo suoliuko. Man ši moteris, švelniai tariant, pasirodė keistoka. Atsiprašęs pasakiau, kad to padaryti negaliu, nes dar nesu oficialiai išsituokęs, tačiau ponia nesuglumo ir ėmė reikalauti surasti jai kokį turtingą Australijos lietuvį... Nors tąsyk mūsų pokalbis taip greit nesibaigė, vis dėlto pavyko pasprukti nuo šios "juodosios damos", o vėliau, vos tik paminėdavau jos pavardę, visi šypsodamiesi kalbėdavo, jog padariau didžiulę klaidą neėmęs jos į žmonas... Taigi su vedybomis man sekasi... Kai 1998-aisiais lankiausi Lietuvoje ir buvau kviečiamas į įvairiausius oficialius, sportinius bei privačius pobūvius tiek Kaune, tiek Vilniuje ir kitur, juokais, o gal ir rimtu veidu dažnai pasakydavau, jog ieškau žmonos, nes Sidnėjuje gyvenu vienas, namas gana didelis, tad gal ir būtų gerai turėt žmoną, ypač žiemą, kai naktimis būna šaltoka. Taip bepokštaudamas ir "piršausi" Lietuvoje. Tačiau grįžęs į Sidnėjų pradėjau gauti pluoštus laiškų iš moterų ir merginų - net nežinau, kaip jos sužinodavo mano adresą... Jauniausiajai kandidatei tada buvo 16 (tekėti ji nesisiūlė, tiktai žadėjo mane prižiūrėti), vyriausiai - gal 45 metai. Na, vyresnės moterys siūlė visas savo gėrybes ir grožybes, žadėjo būti geros žmonos. Dėl to buvau labai nustebintas, todėl nusprendžiau laikyti liežuvį už dantų....
- Jūsų santykiai su sportu ir Lietuvos sportininkais - ypatingi. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse netgi buvote paskirtas oficialiu Lietuvos olimpiniu atašė...
- Sidnėjaus olimpinės žaidynės man jau buvo penktosios... Pačias pirmąsias (Melburno olimpines žaidynes) stebėjau būdamas Amerikos dienraščio "Draugas" ir Klivlendo "Dirvos", taip pat "Mūsų pastogės" akredituotas žurnalistas. Jos buvo labai įspūdingos. 1956-ieji, Australijos olimpiniai metai, mano atminty liko visam gyvenimui. 1960-aisiais olimpines žaidynes stebėjau Romoje, 1972-aisiais - Miunchene, 1976 metais - Monrealyje, paskui - Sidnėjus, o dabar - Atėnai... Visos olimpinės žaidynės buvo labai įdomios, per jas dažniausiai gyvendavau pas savo gerus bičiulius. Tačiau pačiomis įspūdingiausiomis vis dėlto pripažįstu Sidnėjaus olimpines žaidynes, nes ir įvairūs užsienio sporto vadovai sakė, kad jos buvo gražiausios ir geriausiai paruoštos. Tada turėjau daug darbo - prižiūrėjau iš anksto išnuomotą namą, kuriame iki pat olimpiados gyveno iš Lietuvos atvykę sporto vadovai ir čia dirbantys lietuviai. Tačiau buvau ne tik oficialius olimpinis Lietuvos atašė, bet ir paprastas namo prižiūrėtojas... Be to, man teko matyti įspūdingiausias olimpinių žaidynių akimirkas - šaulės Dainos Gudzinevičiūtės ir disko metiko Virgilijaus Aleknos triumfą, irkluotojų Kristinos Poplavskajos ir Birutės Šakickienės, dviratininkės Dianos Žiliūtės, didžiulę krepšininkų sėkmę... Beje, atašė darbas yra nesunkus, bet namo "užvaizdu" būti daugiau nesutikčiau - per tuos pusantrų metų tiktai pražilau, na, o jei olimpinės žaidynės būtų užsitęsusios kokį pusmetį, nuo rūpesčių tikriausiai būčiau likęs ir plikas...
- Tačiau jūs iš tiesų gerai vykdėte garbingas olimpinio atašė pareigas, nes netrukus buvote apdovanotas...
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną 2001 metais man įteikė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo esu seniai pažįstamas. Nežinau, kas pasiūlė man tokį apdovanojimą - Sporto departamentas ar Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Vis dėlto tai manęs nenustebino. Be to, buvau apdovanotas ir Sporto departamento ordinu-žvaigžde, paženklintu septintuoju numeriu. Toks sutapimas - Lietuvoje, Italijoje, Vokietijoje tokiu numeriu buvo pažymėti mano krepšinio marškinėliai...
- Nors gyvenate tokiuose toliuose, tačiau pavydėtinai tampriai esate suaugęs su Lietuva, jos žmonėmis. Tad ar nebūtų geriau į savo gimtinę grįžti visam laikui?
- Šis klausimas tikrai labai opus ir pats apie tai dažnai galvoju... Finansine prasme Lietuvoje būčiau tikrai turtingas žmogus ir galėčiau ištaigingai gyventi. Tačiau yra kelios pagrindinės kliūtys: Australijoje gyvena abi mano dukros su šeimomis, man labai artimi anūkai, ten - aplinka, kurioje praleidau 50 metų... Vasarą Lietuvoje labai miela gyventi, tačiau lietuviška žiema man - peilis po kaklu (nepaisant to, jog jaunystėje labai mėgau žiemos sportą). Gyvendamas Vokietijoje Alpėse slidinėdavau, tačiau dabar, tiek metų išgyvenęs Australijoje, kur tokios europinės žiemos nėra, tuo atžvilgiu visiškai "nutautėjau", tad Lietuvoje šaltą žiemą ar šlapią rudenį man būtų tikrai sunku...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
