Stasys VARNECKAS
Plentu Alytus - Vilnius iš lėto sliūkina du seni, šlubi vokietukai - Hansas ir Fricas. Hansas eina pasiramsčiuodamas lazda, o Fricas ramentą pažastin įsispraudęs.
- Ar dar toli? - klausia Fricas.
- Mes jau Lietuvos žemėje, - atsako jam draugas. - Tačiau tvarką, Fricai, pradėsime daryti nuo sostinės. O iki jos - dar visas šimtas.
Taip pasikalbėję vokietukai vėl sliūkina - klibikšt paklibikšt. Pavargo abu, nusprendė pailsėti. Susėdo ant paplentės akmenėlio ir pučia dusulį.
Kur buvęs, kur nebuvęs staiga prieš juos išdygo Žiniasklaidininkas iš kažkurios žinių skleidimo UAB.
- Kur skubate, vokietukai? Tikriausiai norite man duoti interviu?
- O kas tai per daiktas? - atsargiai teiraujasi Hansas, nes nei faterlande, nei lenkų žemėje, per kurią keliavo, niekas iš jo, bėdino, seno vokietuko, tokių dalykų neprašė. - Mes nieko, be lazdos ir ramento, neturime ir nieko jums duoti negalime.
- Galite, - užtikrino Žiniasklaidininkas. - Interviu - tai toks daiktas... na, toks daiktas. - Žodžiu, atsakysite į mano klausimus ir galėsite keliauti toliau.
- Jeigu tik tiek - prašome, - sutiko vokietukai ir patogiai įsitaisė ant akmens.
Žiniasklaidininkas pasismailino pieštuką ir pradėjo:
- Pirmiausia, ponai, prisistatykite.
- Mes ne ponai, - atsakė Hansas už save ir už draugą. - Mes paprasti šlubi vokietukai ir einame Lietuvon tvarkos daryti.
- O! - nustebo ir apsidžiaugė Žiniasklaidininkas, aktualią temą nutvėręs. - O kas jus kvietė? Ir kada?
- Kaip kas? Taigi jūs patys. Po Pirmojo pasaulinio karo kai pradėjote šnekėti, kad tvarką Lietuvoje nesunkiai įvestų du šlubi vokietukai, tai ir dabar tebešnekate. Gal ne taip? Štai mes ir einame pagalbon.
- Ilgokai... Ilgokai einate, - pratarė Žiniasklaidininkas, matyt, gerai išstudijavęs istoriją. - Gal jau greitai kokie aštuoni dešimtmečiai bus.
- Taigi pinklių, kliūčių visokių buvo, - pradėjo aiškintis vokietukai. - Geležinis kordonas, jei dar pamenate, pagaliau prie tos Berlyno sienos kiek sugaišome, kol išgriovėme. Tačiau dabar jau greitai. Jau ir Vilnius matyti.
- Ir ką veiksite mūsų sostinę pasiekę?
- Kaip ką? Tvarką darysime!
- Atleiskite, - nutraukė Žiniaskaidininkas. - Pas jau ne vienas ir ne du veikėjai bandė tvarką daryti, bet niekam dar nepavyko. Gal jūs kokią paslaptį žinote?
- Anokia čia paslaptis, - atsakė Fricas. - Štai Hansas turi lazdą, o aš - ramentą. Kai pradėsime vanoti į kairę ir į dešinę - visi pasidarys šilkiniai.
- Ir jūs manote, kad šito pakaks?
- O ar nepakako aname šimtmetyje, kai prie vokiečio gyvenote? Pakaks ir dabar.
Žiniasklaidininkas padėkojo už interviu, sėdo į savo senutėlį vokišką folksvageną ir nuskubėjo visai tautai pranešti, kad į Vilnių keliauja du šlubi vokietukai, kurie padarys tvarką. "Tai bent sensacija! Tai bent šurmulys pakils! Tai bent honoraro susižersiu!" - svajojo Žiniasklaidininkas ir jau visai netoli Vilniaus įsijungė radijo imtuvą. Išgirdo tai, ko išgirsti šį kartą labai nenorėjo. "Jo Ekscelencija Rolandas Paksas, - transliavo radijas, - susitikime su rajono gyventojais dar kartą pabrėžė, kad tvarka Lietuvoje bus. Ir labai greitai..."
- Ir vėl mane aplenkė, - apmaudžiai nusispjovė Žiniasklaidininkas pro automobilio langą. - Ir kas jam galėjo pranešti šią naujieną? Gal Renata Smailytė? O gal kas nors iš pasienio policijos? Velnias...
