Irena ZUBRICKIENĖ
Jau du mėnesiai, kai Varnabūdės kaime (Marijampolės savivaldybė) gyvenantis, Smilgių žemės ūkio bendrovėje sargu dirbantis Rimantas Neverdauskas (33 m.) - našlys. Pasak paties, kuo toliau, tuo labiau "stogą gremžia mintis", jog bendraamžės žmonos Irinos netikėta žūtis avarijoje - tai ne sapnas, iš kurio anksčiau ar vėliau pabundama, ir ne kieno nors kito, o būtent jo "lipdytą" šeimą išdraskiusi tragedija. Be motinos liko augti pirmąją klasę šiemet tepradėjusi lankyti vienturtė Neverdauskų dukrelė Eglė. Tačiau, ko gero, ne tai Rimantui skaudžiausia - tėvystės našta jo nebaugina. Jaunam našliui ramybės neduoda kita mintis: negi žmogų ant kelio partrenkusiam ir iš avarijos vietos pasišalinusiam vairuotojui taip ir pavyks likti neišaiškintam?
Susitikimas su kelių patruliais - lemtingas
Sutuoktiniai Neverdauskai tądien vienas su kitu atsisveikino rytą: Rimantas, padėjęs Irinai sukrauti miltų maišus į vežimą, išėjo sargauti į bendrovę, o žmona ruošėsi dieną praleisti kaip visada - namuose ir melždama bendrovės karves. Jokios nelaimės nenujautusį Rimantą, tebesargavusį bendrovėje, netrukus po vidurnakčio nutvilkė nelauktas pažįstamų kaimiečių vizitas ir žinia, jog jo žmona žuvo avarijoje.
Paaiškėjo, kad Irina, per pusdienį spėriai atlikusi kai kuriuos ūkio darbus, užsuko pas netoliese gyvenančią pažįstamą Ramutę Skrinskienę, kur rado prie butelio poilsiaujančią ir šį bei tą aptarinėjančią nedidelę kompaniją. Moteris buvo pakviesta prisėsti. O gerokai vėliau (buvo jau bene dešimta valanda vakaro) visi nusprendė automobiliu nuvykti prie netolimo ežero ir išsimaudyti. Prie vairo sėdo toks Saulius Nickus.
Neblaivių asmenų ekipažą netikėtai sustabdė patruliuojantys policininkai. Vairuotoją, kuriam čia pat nustatė sunkų girtumo laipsnį, jie pasiliko atlikti kai kuriuos formalumus (iškvietę tralą nugabeno sulaikytą automobilį į mašinų saugojimo aikštelę ir girtą Saulių parvežė į jo namus), o keturi keleiviai buvo palikti tamsiame kelyje. Nors vienas iš ketvertuko - toks Stasys - sunkiai bepastovėjo ant kojų, pareigūnams nekilo mintis pasirūpinti, kad išlaipinti girti asmenys namus pasiektų saugiai. Vienas iš kompanijos dalyvių pasisiūlė netrukus surasiąs kitą automobilį, tad skubiai leidosi pirmas artimiausio kaimo link. Ramutė, jos sugyventinis Stasys ir Irina pėdino kelkraščiu pirmyn - planavo pasitikti žadėtąją mašiną. Visi jie ėjo dešiniuoju Puskelnių - Plutiškių kelio pakraščiu vorele, Irina buvo kiek atsilikusi. Tamsoje išgirdę atvažiuojančią mašiną sugyventiniai pradėjo ją stabdyti. Anot Ramutės, supratusi, kad artėjantis automobilis nė nemano sustoti, ji apsisuko ir pėdino toliau. Staiga moterį oro banga nubloškė į pakelės griovį. Tuoj pat atsitokėjusi ir pakilusi iš griovio Ramutė pamatė, kad viduryje kelio guli Irina. Nelaimėlės kūnas buvo pasruvęs krauju. Tapo aišku, kad ta pačia kryptimi pravažiuodamas lengvasis automobilis, kurį prieš kelias sekundes sugyventiniai buvo stabdę, Iriną kliudė, parbloškė ir mirtinai sužalojo. Automobilis, šių liudininkų teigimu, kaip atšvilpė, taip ir nušvilpė nė nestabdęs.
Tragiškas įvykis apaugo gandais
I. Neverdauskienės žūtį tiriančio Marijampolės policijos komisariato Tardymo skyriaus tardytojo Romo Sušinsko teigimu, tuoj po nelaimės surasti tai padariusį automobilį pareigūnams nepavyko. Informacija buvo išplatinta visiems kelių policininkams, nuolat stabdantiems transporto priemones. Žvalgytasi ir ne vienoje automobilių remonto įmonėje, tačiau mirtiną avariją padariusio automobilio pėdsakų neaptikta. Avarijos vietoje rasta plastmasinė automobilio detalė irgi netapo kelrodžiu sėkmės ir teisybės link. Tyrimą apsunkino tai, kad avarijos liudininkai buvo girti ir tamsoje neįsidėmėjo nei mašinos markės, nei numerių. Sugyventiniai tepasakė, jog dideliu greičiu pralėkęs ir Irinos gyvybę nusinešęs automobilis buvo šviesios spalvos. Pareigūnai neabejojo, kad ant mirtį atnešusio automobilio po avarijos liko įvykį išduodančių žymių, tačiau tai nuslėpti sumanęs vairuotojas galėjo operatyviai susitvarkyti. Liko bene vienintelis kelias - geranoriškai nusiteikusių gyventojų informacija. Kaip ir tikėtasi, žmonės greitai "surado" galimą kaltininką: nors įrodymų nėra, tačiau pasklido gandas, kad netolimame Utalinkos kaime gyvenantis toks Irtautas M. (21 m.), anksčiau labai dažnai važinėdavęs šviesiai žalios spalvos automobiliu "VW Passat", po Irinos žūties ne tik nustojo juo važinėti, bet ir greitai jį išardė bei pardavė į metalo laužo supirktuvę. Irinos artimuosius pasiekė kalbos, kad Irtautas savo draugams neva prasitarė pervažiavęs žmogų ir domėjosi, ar jis liko gyvas.
Pareigūnai apklausė Irtautą. Vaikinas tikino avarijos dienomis net nebuvęs namuose - viešėjęs pas visai kitame rajone gyvenančią savo draugę (tačiau yra liudininkų, mačiusių jį kaime būtent tomis dienomis). Dar kelias dienas esą praleidęs sesers Ilmos namuose Bebruliškės kaime. O senąjį savo pasatą tikrai išardęs ir nugabenęs į metalo supirktuvę, nes nebeapsimokėję jo daugiau taisyti. Vis dėlto pareigūnams liko "kabliukų": ar vien tik sutapimu laikyti faktą, jog dažnai naudotas Irtauto pasatas nepataisomai sugedo būtent po Irinos Neverdauskienės gyvybę nusinešusios avarijos? Kodėl metalo laužo supirkėjui prekė buvo pateikta ne paties Irmanto, o jo sesers vardu? Suprantama, šie klaustukai tėra tik dvejonės, o kaltė nustatoma remiantis neginčijamais įrodymais.
Artimieji nebesitiki išgirsti tiesą
- Žmonos žūtis - tai nelaimingas atsitikimas, todėl automobilį vairavusio asmens nelaikyčiau didžiausiu nusikaltėliu, jeigu tik jis nebūtų pabėgęs, - samprotavo Rimantas. - Na, pabėgo išsigandęs, sutrikęs, bet juk privalėjo sąžinės genamas pasirodyti kitą dieną! Už tokius nusikaltimus, kai dėl jų bent apgailestaujama, galima dovanoti. Bet dabar jau manau kitaip. Nebaudžiami kaltininkai tik dar daugiau paskatinami elgtis taip, kaip jiems norisi. Baisiausia - numarinta tokių žmonių sąžinė, išnykę šilti jausmai: juk šunį pervažiavę nutempiam į šoną, o čia - vidury kelio palikti sužalotą žmogų! Kas gali šiandien pažadėti, kad niekas kitas netaps tokio vairuotojo auka?
Žmonos žūtis sujaukė ir sutrikdė Rimanto gyvenimą. Anksčiau namų ūkio darbus dalindavosi abu sutuoktiniai, o dabar ir darbas bendrovėje, ir ūkelis namuose liko vien ant Rimanto pečių - ne taip jau lengva viską suspėti laiku. Skaudu jaunam našliui, kad labai anksti be motinos liko mažoji Eglutė. Gerai, kad netoliese gyvena Rimanto mama ir sesuo Rasa - jos jau bando mergaitei atstoti mamą. Kas laukia ateityje, šiandien Rimantas negalvoja - per daug skaudu liesti sudužusių svajonių šukes. Dabar jam svarbiausia - kad Irinos žūties aplinkybės būtų netemdomos jokių nežinios ir dvejonių šešėlio. Žuvusiosios artimieji, neginčijamai paaiškėjus, jog Irtautas M. tėra pikta linkinčių gandų auka, pasiryžę jo atsiprašyti.
