Virginija Grigaliūnienė
Dar tik trečias mėnuo Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje laiškų tikrinimo ir perdavimo inspektore darbuojasi Regina Liniauskienė, tačiau ir tokio trumpo laiko pakako perprasti nuteistųjų braižą, nuspėti, ką kuris parašys laisvėje laukiantiems artimiesiems ar mylimajai. Mat laiškų iš "zonos" iškeliauja keliagubai daugiau nei į čia atsiunčiama, nes daugumai laisvo laiko iki soties turinčių kalinių laiškų rašymas - savotiškas užsiėmimas, pramoga.
- Kasdien perskaitau po 30, 40, 50, o kai kada ir dar daugiau nuteistųjų parašytų laiškų ir kiek mažiau - į koloniją atsiųstųjų, - pasakojo Regina Liniauskienė. - Nors laiškus galiu "cenzūruoti" tris dienas, šio darbo paprastai neatidėlioju rytdienai, nes kas kas, o jau esantieji už grotų ypatingai laukia atsakymų, tiesiog susiskaičiuoja dienas, kada tie atsakymai į jų laiškus turėtų koloniją pasiekti. Mano pareiga - neleisti išsiųsti laiškų su keiksmažodžiais, grasinimais, kitais trūkumais. "Sulaikyti" laiškai negrąžinami - perduodami Vidaus tyrimų tarnybai.
Pasak ponios Reginos, daugiausia gražių žodžių teko perskaityti prieš Valentino dieną - tiesiog stebino nuteistųjų iškalba, nuoširdumas, išradingumas. Gavusi tokį laišką, girdi, ne viena sutirptų iš laimės! Blogiausia, inspektorės manymu, tai, kad gražiais, bet dažniausiai tuščiais žodžiais susižavi žiopliukės keturiolikmetės - atsakydamas leipsta iš džiaugsmo!
Kai kuriais tokiais nuteistųjų laiškeliais, anot inspektorės, teko greitai nusivilti - taigi tas pats vaikinas vienodų tekstų išsiuntė net po kelis egzempliorius ir visoms draugėms tvirtino, jog esančios jam vienintelės...
Pasitaiko, kai tas pats nuteistasis vienokio turinio laišką rašo tėvams ir visai kitokio - draugei ar draugams. Tėvams kiekvienas sūnus paprastai nori pasirodyti kuo nekaltesnis, dievagojasi už grotų patekęs per klaidą. Širdies draugei skirtas laiškas visada būna šiltesnis, primargintas širdelių, paveikslėlių, neretai - su savos gamybos atviruku...
Laiškų tikrinimo ir perdavimo inspektorei dažnai širdį suspaudžia skaitant paklydėlių vaikų laiškus tėvams. Ypatingai tada, kai kolonijoje atsidūręs sūnus tame pačiame laiške daug kartų atsiprašinėja motinos ar tėvo už suteiktą skausmą, prašo atleidimo. Inspektorė tiki, kad tai nuoširdūs žodžiai, nuoširdi atgaila.
Ponią Reginą labai nemaloniai nuteikia tie laiškai, kuriuose nuteistieji su savo tėvais bendrauja grubiai, nepagarbiai. Pavyzdžiui, kolonijoje kali du broliai, nuteisti už kapinių išniekinimą. Paėmusi šių vaikinų rašytus laiškus artimiesiems, inspektorė jau iš anksto žino, kad dominuos šiurkštus, grubus tonas, kad motina bus vadinama "motka", ir panašiai.
Visai kitoks laiškų turinys, kai nuteistieji rašo į laisvę jau išlydėtiems draugams. Pasakojama apie už grotų likusius bendrus pažįstamus, domimasi, kaip atlikusiesiems bausmę sekasi laisvėje. Anksčiau iš kalėjimo išėjusių draugų kartais prašoma pasekti dar kalinčiųjų žmonas ar drauges (ar jos esančios ištikimos!), aplankyti giminaičius. Ir beveik visada - atsiųsti pinigų.
