Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas jau 84 Lietuvos gyventojams tapęs namais, iš kurių jie niekada neišsikraustys. Tai ne kokie benamiai, o itin sunkius nusikaltimus padarę piliečiai, kuriuos teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Per praėjusius metus tokių asmenų padaugėjo septyniais. Vienas nuteistasis, Vladimiras Simeško, buvo deportuotas į Ukrainą, nes su šia šalimi pasirašyta tarpvalstybinė sutartis. Kai kuriems iš nuteistųjų gyvenimas šiuose "namuose" jau baigėsi. 2001 metais nuo širdies smūgio mirė Vladislavas Kapočius, Jonas Stonkus ir Mindaugas Daunoras pasikorė, Robertas Jemeljanovas taip pat bandė užsiveržti mirties kilpą, tačiau buvo laiku pastebėtas ir išlaisvintas. Deja, po savaitę trukusios komos nuteistasis vis dėlto mirė. Ignacą Montvydą (garsųjį kanibalą) "suėdė" vėžys. Pernai šia prasme buvo ramu, nors tarp nuteistųjų iki gyvos galvos yra ir gana solidaus amžiaus vyrų...
Laukia naujų kalėjimų
Visi nuteistieji iki gyvos galvos gyvena kamerose po vieną arba du. Kaip teigė nuo 2000-ųjų vasaros Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui vadovaujantis Aleksandras Davidonis, iki šiol išlieka amžinoji problema - įstaigos perpildymas. Pagal atitinkamas normas čia sudarytos sąlygos gyventi 906 asmenims, o šiuo metu iš viso kali beveik 1 700 žmonių (tai ne tik nuteistieji, bet ir laukiantieji teismo). Direktorius mano, jog šį klausimą pavyks iš dalies išspręsti tiktai pradėjus veikti Kauno tardymo izoliatoriui bei Pravieniškėse statomam uždaro tipo kalėjimui.
Nuteistiesiems iki gyvos galvos vartus atvers kolonijos
- Kuo toliau, tuo sunkiau su jais dirbti, - dalijasi mintimis A. Davidonis. - Dauguma nuteistųjų iškilus menkiausiai problemai buvo įpratę šauktis direktoriaus, tačiau dabar šiuos klausimus lengvai sprendžia du būrių viršininkai. Atrodo, jog sumažėjo ir "interesantų"... Pastaruoju metu man, kaip direktoriui, labai padaugėjo administracinio darbo (tai susiję su naujojo Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso, Bausmių vykdymo kodeksų priėmimu), o kai kurie nuteistieji elgiasi kaip vaikai. Jie nori kamerose gyventi po vieną, tačiau drauge trokšta bendravimo, dėmesio... Deja, tokių galimybių, kokios yra kai kuriuose Vakarų kalėjimuose, kur kaliniai gyvena po vieną, tačiau dieną išeina į bendrą teritoriją, kartu mokosi, dirba, sportuoja, nėra. Nuo šių metų gegužės 1 dienos įsigaliojus naujam Bausmių vykdymo kodeksui, nuteistieji iki gyvos galvos, kalėjime atlikę bausmę pirmuosius 10 metų, vėliau, atsižvelgus į jų elgesį bausmės atlikimo metu bei saugumo reikalavimus, gali būti perkelti į kolonija. A. Davidonis patikino, jog jau yra tokių nuteistųjų, kuriems būtų galima taikyti šį įstatymą, tačiau ne visi nori keliauti į "zoną". Laisvės, erdvės, judėjimo trokšta tiktai jaunesnieji, tačiau vyresniųjų tai nedomina. Jie sako čia turį savo butą, pripratę prie kalėjimo, kamerų sistemos ir jokių permainų nenorį. Iš tiesų, dešimtmetį praleidus tarp keturių sienų, ne taip lengva keisti gyvenimo būdą. Beje, vienas iš kandidatų kelionei į koloniją galėtų būti jau 14 metų kalintis Henrikas Serafinas. Jis Lietuvoje pirmasis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Psichologo pagalbą teikia ir dvasininkai
Trečdalį nuteistųjų vis dar lanko artimieji. Tai nemažas dėmesys visam gyvenimui pasmerktiems asmenims, tačiau nereikia pamiršti, jog dauguma kalinių nuteisti prieš 3-4 metus, todėl jų ryšiai su šeimomis dar nespėjo nutrūkti. Tiktai 10-15 vyrų, nuteistų pačia griežčiausia bausme, liko visiškai vieniši ir užmiršti.
Nuo praėjusių metų kalėjime dirba dvi psichologės, tačiau labai dažnai psichologų vaidmenį atlieka ir kapelionas Tėvas Elijas bei pernai pašventintos stačiatikių bažnyčios popas Vitalijus. Ar kaliniai išgyvena dėl to, ką padarė? Į šį klausimą atsakyti sunku, tačiau pora iš jų, savo noru pasitraukusių iš gyvenimo, atsisveikinimo rašteliuose nurodė būtent tokią šio žingsnio priežastį.
- Čia žmonės vis dėlto pradeda mąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, dėl to kai kurie net tampa tikinčiaisiais, - sako A. Davidonis. - Jie turi daug laiko pakeisti savo charakterį, tačiau ne visi to nori. Kartais į ekskursijas atvykę vaikai po susitikimo su kaliniais baisiai nustemba sužinoję, jog jie čia sėdi už itin žiaurius nusikaltimus, nes bendraujant pastarieji atrodo tokie mieli ir nekalti žmogeliai, negalį nuskriausti net musės...
Kam kaliniams aukštasis mokslas?
Šioje, kaip ir kitose įkalinimo įstaigose, nuteistieji gali skaityti knygas, mokytis kalbų, tačiau kai kurie kaliniai rimtai kibo į mokslus. Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) dėstytojai jau ne vieną mėnesį kelis kartus per savaitę skaito paskaitas tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose. Paaiškėjo, jog aukštojo mokslo siekia net trys iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai. Tai Kęstutis Matijošaitis, Justinas Buta ir Remigijus Bružas. Beje, du iš jų tokį išsilavinimą jau turi. Ši sutartis su minėta mokymo įstaiga buvo pasirašyta VPU Socialinės pedagogikos katedros vedėjos Giedrės Kvieskienės dėka. Būtent ji kandidatuodama į Seimą lankėsi kalėjime ir žadėjo padėti. Nors Seimo nare jai tapti nepavyko, savo pažadus vedėja įvykdė. Pagal Lietuvoje galiojantį Švietimo įstatymą valstybė gali suteikti galimybę tik vieną kartą įgyti aukštąjį mokslą, o paaiškėjo, kad net du iš minėtų kalinių tokį išsilavinimą jau turi. Be to, natūraliai kyla klausimas - ar ne perdaug privilegijų sunkiai nusikaltusiems nuteistiesiems? Juk jie, kalėdami iki gyvos galvos, niekur negalės pritaikyti įgytų žinių, juk juos jau ir taip išlaikome mes visi, mokesčių mokėtojai... A. Davidonio nuomone, šie asmenys vis dėlto turės kur pritaikyti įgytą išsilavinimą, nes kai, pritaikius naująjį įstatymą, jie atsidurs kolonijoje, galės dirbti, pavyzdžiui, psichologais... Be to, direktorius patikino, jog švietimo programą remia Švedijos nevyriausybinė organizacija CRIS, su kuria pradėta bendrauti dar 2000 metais. Šios organizacijos nariai - buvę nusikaltėliai, narkomanai, tačiau sugebėję atsitiesti. Jie nori padėti savo likimo broliams. Ši organizacija R. Bružui, kuris savarankiškai išmoko anglų, o dabar mokosi švedų kalbos, atvežė kompiuterį, kitiems kaliniams padovanojo 8 spalvotus televizorius, siuvimo mašiną. Tiesa, įstatymai draudžia nuteistiesiems turėti kompiuterį, tačiau konkrečiu atveju buvo padaryta išimtis šį klausimą suderinus su Kalėjimų departamentu. Šis draudimas naujajame BVK jau panaikintas. Na, o siuvimo mašina taip pat nestovi be darbo. Ja jau siuva du griežčiausia bausme nuteisti vyrai.
