Irena ZUBRICKIENĖ
- Elektra mane mušė - nieko, mašina per avariją traiškė - nieko: aš šiandien gyvas! Likimas dar nenorėjo, kad išeičiau iš šio pasaulio - jis valdo žmogų. Dabar likimas panoro mano rankomis mirtinai nubausti vagilę! Nesu žudikas iš priegimties, bet likimo valia pagyvesniu už grotų, - ramiai dėstė marijampolietis Mečislovas Šilingas (70 m.), prieš išvežant jį į įkalinimo įstaigą.
Vienišius ieškojo ramybės
Anksčiau Mečislovas gyveno Vaškonių kaime (Kauno r.). Jau daugybę metų - visiškai vienas. Kadaise išsituokusio vyro žmona ir du vaikai šiandien jam tarsi svetimi - ryšiai nutrūkę, jausmai atšalę. Tačiau Mečislovas, paties žodžiais, niekada nebuvo kankinamas vienatvės ir nesijautė nei atstumtas, nei nereikalingas. Atvirkščiai: visą laiką kurdavosi ateities planus ir rūpindavosi savo gerove - vis ko nors prašydamas ir reikalaudamas, yra numindžiojęs Domeikavos seniūnijos slenksčius, įvairiais pareiškimais ir skundais pasigarsinęs aukščiausiose šalies institucijose. Vėliau, ieškodamas ramybės pensininkas įsikūrė viename Marijampolės daugiabučių. Šį kraštą vienišius pasirinko neatsitiktinai: Marijampolėje jis yra gimęs, čia turi giminaičių. Anot pensininko, jis tikėjosi ramiai nugyvensiąs likimo skirtus metus.
Naujakurystę lydėjo sugėrovai
Tikėtosios ramybės Marijampolėje Mečislovas nerado, nes netruko įsitikinti, kad jo kaimynystėje gyvena išgeriantys, asocialūs žmonės. Tiesa, ne visi, tačiau būtent tokie vis dažniau užsukdavo į naujakurio kambarėlį, stengėsi artimiau susipažinti. Mečislovas dabar ir pats nesupranta, ar juos traukė smalsumas, ar viliojo pensininko turimi pinigai ir vaišingumas, ar tik paprasčiausias noras "gyventi draugiškai". Pats naujakurys šių svečių nevengė - jam būdavo įdomu pabendrauti su perpus jaunesniais kaimynais ir kaimynėmis, greičiau pralėkdavo dienos.
Anot Mečislovo, jo problemos prasidėjo nuo kelių vagysčių iš buto: buvo pradingęs buto raktas, banko kreditinė kortelė, dingo ir kone 9 tūkstančiai litų. Pensininkas įtarė savo kaimynus, tačiau į policiją nesikreipė, nes nežinojo, kurio iš jų darbas tai galėtų būti. Labiausiai Mečislovo, kaltintojo, akys krypo į kaimynę Liliją Žakevičienę (46 m.), kuri gretimame bute gyveno su savo senute motina ir labai dažnai gerdavo, nors jokių didelių pajamų negaudavo. Anot Mečislovo, Lilija ne kartą buvo apvogusi net savo motiną - tiesiog jėga ištraukdavo ligotos senutės pinigus iš užančio ir išeidavo pirktis svaigalų.
Už vagystę nubaudė mirtimi
Pažintis su Lilija, kaip dabar jau aišku, ir pačiai moteriai, ir Mečislovui buvo lemtinga.
Praėjusių metų vieną gruodžio vakarą Lilija užėjo pas Mečislovą ir, nors jau buvo neblaivi, paprašė dar išgerti. Pensininkas tuokart irgi buvo šiek tiek išgėręs, tad moters pasiūlymą priėmė. Palikęs viešniai 10 litų ir savo buto raktą, Mečislovas sakė Lilijai nupirkti "pilstuko", o pats išėjo į netolimą parduotuvę nusipirkti alaus.
Grįžęs pensininkas rado Liliją gulinčią jo lovoje. Moteris buvo nusirengusi nuogai. Anot Mečislovo, ji niekada nebuvo jo pora, nes esą jam buvo labai nepatraukli, tad toks Lilijos elgesys jį esą kiek nustebino. Kas būtų vykę toliau, šiandien nuspėti neįmanoma, tačiau Mečislovo dėmesį tuokart labiau patraukė ne nuoga girta kaimynė, o praviros jo spintelės durelės. Pensininkas įsitikinęs, kad išeidamas jis spintelę paliko uždarytą. Vyras iškart įtarė, kad gali būti pavogti jo 2000 litų, kuriuos ką tik buvo pasiėmęs iš banko, nes kitą dieną tikėjosi ateisiant meistrus, keičiančius langus. Mečislovo spėlionės pasitvirtino - pinigų spintelėje nebuvo.
- Aš pasiutau ir net neklausiau Lilijos, kas paėmė pinigus, nes buvau įsitikinęs, kad tai jos darbas, - pasakojo Mečislovas. - Tik man rūpėjo, kur jie padėti. Papurčiau moteriškę, o ji tylėjo, lyg būtų vandens į burną prisisėmusi. Dar labiau įsiutau, netekau kantrybės - pradėjau drebėti! O toji vis tiek tylėjo! Būtų nors sakiusi, kur padėjo pinigus, kada juos grąžins, o ji - tyli. Tada pasisiekiau čia pat kabėjusį rankšluostį ir apjuosiau Lilijai kaklą, kad pagąsdinčiau. Ji neišsigando - vis tiek tylėjo. Pradėjau sukti suimtus rankšluosčio galus...
Mečislovas tol suko ir veržė tą rankšluostį, kol moterį pasmaugė. Užklojęs moterį antklode, Mečislovas liko sėdėti prie tos pačios lovos ant grindų ir gėrė parsineštą alų. Vėliau jis esą užmigo.
Paryčiais prabudęs Mečislovas paskambino savo giminaičiui, pasisakė, ką padaręs, ir prašė skubiai atvažiuoti. Šis patarė skambinti į policiją. Mečislovas pakluso: pats pranešė budėtojams, kas jis, kur gyvena ir kad pasmaugė kaimynę. Tokių skambučių itin retai sulaukiantys pareigūnai (juk žudikai dažniau slapstosi arba neigia kaltę) stebėjosi ir nemanė, jog tai tiesa, tačiau nuvykę įsitikino, kad pensininkas nemelavo.
Bausmė ligonio nebaugina
Neseniai teismas pripažino M. Šilingo kaltę dėl M. Žakevičienės nužudymo ir paskyrė jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
- Įkalinimo aš nebijau, nes esu sunkus ligonis - manau, kad būsiu kalinių ligoninėje, - atviravo Mečislovas. - Tikiuosi po kelerių metų grįžti, nes bausmės kalėjimuose tirpsta greičiau, nei atrodo teisėjams.
- Ar gailiuosi? Žinoma. Ir Lilijos sūnaus atsiprašiau teisme, - sakė Mečislovas. - Bet neslėpsiu: kai supratau, kad Lilija nebegyva, iškart pagalvojau: "Na va, daugiau nevogsi, moteriške". Tik likimas mane atsiuntė į šitą kraštą, tik likimas mane pastūmėjo tokiam veiksmui.
Beje, M. Šilingo pinigų vagystė, dėl kurios praradęs kantrybę jis tapo žudiku, iki šiol neišaiškinta. Piniginė su pinigais po nužudymo buvo aptikta Mečislovo kambaryje, tačiau kitoje vietoje. Pareigūnai linkę manyti, kad pensininkas užsimiršęs pats ją ten buvo padėjęs, o pats Mečislovas įsitikinęs, kad vagys, po žmogžudystės padvelkus didžiuliu skandalu, patys skubiai atnešė grobį, kad nebūtų susekti.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- M. Šilingas gyveno ramiai ir drausmingai, kol, pradėjęs aštuntąją dešimtį, tapo žudiku
(nuotrauka IMG - 0016 arba 0015)
- Pinigai tuokart pradingo iš šios spintelės
(nuotrauka IMG - 0017)
