Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Praėjusį antradienį, beveik tuo pačiu metu, Vilniaus ir Zarasų kapinėse amžino poilsio atgulė du jauni vyrai - Vyriausybinių ryšių centro prie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas Robertas Matiukas (49 m.) ir Zarasų rajono Dervinių kaimo gyventojas, vienos Vilniuje veikiančios statybos bendrovės darbininkas Fachadas Kidračiovas (24 m.). R. Matiukas nedvejodamas puolė gelbėti po plonyčiu ežero ledu atsidūrusį žvejį, tačiau netrukus, ledams prasiskyrus, į vandenį įkrito ir pats. Baisiausiai sušalusį, gerą pusvalandį nulinės temperatūros vandenyje pramirkusį vyriškį į krantą ištraukė Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai-gelbėtojai. Nelaimėlis buvo perduotas atvykusiems Rokiškio medikams, ligoninėje dar kelias valandas reanimuotas, tačiau jo gyvybės taip ir nepavyko išgelbėti. Tą patį vakarą iš Salinio ežero dugno panevėžiečiai narai ištraukė ir žvejo mėgėjo F. Kidračiovo kūną...
- Ir ugniagesiai, ir greitosios felčerė, ir Rokiškio ligoninės reanimatologai darė, ką galėjo, - tragedijos vietoje apsilankiusiems "Akistatos" korespondentams iškart patvirtino Rokiškio rajono Bradesių kaimo gyventojai. - Bet žiaurus likimas viską pakreipė savaip...
Fachadas išėjo... nuskęsti
Fachadas Kidračiovas porą mėnesių intensyviai dirbo Vilniuje, statybose, o prieš šv. Kalėdas gavo trumpų atostogų. Vyrukas net atlyginimo už atliktus darbus nesuspėjo atsiimti - taip traukė į išsiilgtus namus, į Dervinių kaimą, kur tiek ilgai nebūta... Pinigus vėliau žadėjo parvežti toje pačioje statybos bendrovėje besidarbuojantis pusbrolis.
- Jis pas mane užsuko ankstų šeštadienio rytą, - žurnalistams pasakojo derviniškis, Fachado giminaitis Jonas Urbonas. - Pasiūlė eiti pažvejoti ant Salinio ežeriuko. Mane net juokas suėmė - taigi dar visi ežerai aplink banguoja, jokio rimtesnio šalčio nebuvę, o tas, matai, žvejoti užsimanė! Sukvailinau aš jį, netgi subariau - ką niekus šnekąs... Juk net labiausiai užkietėję šito krašto žvejai, tie vadinamieji fanatikai, ir tai tomis dienomis dar nedrįso lipti ant vos vos beužsitraukiančio leduko!
Fachadas lyg ir nurimo. Tačiau netrukus vėl "užsivedė" - eisiąs, ir viskas. Taip, girdi, traukia į gamtą... Tiesa, Fachadas užsiminė ne ant ledo lipsiąs, o meškerę pamėtysiąs nuo kranto. Ir išėjo.
- Ką čia šnekėti - Fachadas išėjo ne žvejoti, o nuskęsti, - apmaudžiai dėstė Jonas Urbonas, krimsdamasis dėl to, kad tąkart taip ir nesugebėjo giminaičio įkalbėti kol kas pamiršti ežerą ir meškerę...
Pagalvojo, kad skęsta kaimynas
Fachadas Kidračiovas tiesiai per mišką atmynė maždaug dviejų kilometrų kelią ir įsitaisė nediduko Salinio ežeriuko pakrantėje. Kiek palūkuriavęs ant kranto, vyrukas nusprendė, kad lopais ledu padengtas ežero paviršius jau nėra pavojingas žvejams - pamažu, žingsnelis po žingsnelio, žvejys nusiyrė kokius penkiasdešimt metrų nuo kranto. O kai susizgribo, kad ledas linguoja, pradeda lūžinėti, buvo jau vėlu... Vandenyje (toje vietoje ežero gylis siekia apie tris metrus) atsidūręs žvejys iš visų jėgų rankomis įsikibo į suskilinėjusio ledo kraštus ir ėmė šauktis pagalbos. Šauksmą išgirdo ne per toliausiai gyvenantys žmonės. Garbingo amžiaus moteriškė puikiai suprato, kad skęstančiajam nebus tinkama pagalbininkė, tad nieko nelaukusi nubėgo pas Emiliją Matiukaitę. Buvo mačiusi, jog pas motiną savaitgaliui atvažiavęs Vilniuje gyvenantis sūnus Robertas.
- Robertas ir jo motina pagalvojo, kad skęstu aš, - liūdnai kalbėjo arčiausiai Emilijos Matiukaitės gyvenantis Antanas Streikus. - Emiliutės sūnus stvėrė kopėčias ir bėgte - prie ežeriuko. Patiesė tas kopėtėles ant plono ledo ir pabandė jomis pasiekti skęstantįjį. Bet ledas buvo toks plonas, kad po kelių akimirkų ir kopėčios, ir ant jų gulėjęs Robertas įdribo į ežerą.
Pagalba buvo pavėluota
Sutrikusi Roberto motina laukais nubėgo pas kitus, toliau gyvenančius žmones (kaip minėta, buvo manoma, jog arčiausiai gyvenantis Antanas skęsta) kviesti pagalbos. Buvo iškviesta policija, ugniagesiai-gelbėtojai. Subėgę prie ežero vietos gyventojai pabūgo rizikuoti, nė vienas nedrįso šokti vandens paviršiuje plūduriavusio Roberto gelbėti (to vyriškio, kurį Robertas bandė ištraukti iš vandens, jau nesimatė) - laukė ugniagesių. O šie, kaip minėta, į patį rajono pakraštį važiavo ilgiau nei pusvalandį.
Kaip "Akistatai" sakė Rokiškio rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros viršininkas Liudas Navickas, kai ugniagesiai buvo vietoje, lediniame vandenyje murkdęsis Robertas Matiukas dar buvo gyvas. Gelbėtojai pasiėmė valtį, virves ir šiaip ne taip nelaimėlį išvilko į krantą. Jis buvo taip sušalęs, jog net neįstengė nuryti šaukšto karštos arbatos...
Pamatę, kad padėtis - labai rimta, ugniagesiai iškvietė medikus. Greitosios pagalbos automobilis Bradesiuose pasirodė po 20 minučių.
Anot Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vyriausiosios gydytojos Zitos Kapušinskienės, felčerė nelaimėliui suteikė visą reikalingą būtinąją pagalbą ir vairuotojui paliepė skubiai lėkti į Rokiškio ligoninę. Lyg tyčia, kaip minėta, greitosios pagalbos automobilis laukų kelyje užklimpo. Prisiėjo kviesti ir laukti antrojo ekipažo.
"Akistata" sužinojo, jog Rokiškio ligoninės priėmimo skyriuje Roberto Matiuko jau laukė pasiruošusi medikų brigada: reanimatologė Natalija Golub, anesteziologė Regina Vaškevičienė, kitas medicinos personalas. Skenduolis buvo reanimuojamas ilgiau nei dvi valandas, bet... "Jį į ligoninę atvežė jau, galima sakyti, nebegyvą", - apgailestavo Rokiškio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja Marija Čeponytė.
Kaimiečiai gaili ir žvejo, ir jo gelbėtojo
Tragedijos sukrėsti Rokiškio rajono Bradesių ir vos už poros kilometrų esančio, tačiau jau Zarasų rajonui priklausančio Dervinių kaimų gyventojai tvirtino labai gailį ir nedovanotinai drąsų žvejį nesėkmingai bandžiusio išgelbėti "pas Brazauską dirbusio" Saugumo departamento atstovo Roberto Matiuko, ir paties žvejo mėgėjo Fachado Kidračiovo.
Vienintelis Emilijos Matiukaitės sūnus, anot aplinkinių, buvo pagrindinis jos ir kartu gyvenančios motinos sesers Onos pagalbininkas, rūpintojėlis. Kone kiekvieną savaitgalį Robertas, vienas ar su žmona, atlėkdavo iš Vilniaus į Bradesius. Vienkiemyje įsikūrusioms motinai ir tetai atveždavo maisto, į trobą prinešdavo dar vasarą priruoštų malkų, palikdavo pašaro gyvuliams.
Kaip "Akistatos" žurnalistei minėjo Vyriausybinių ryšių centro prie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktorius Vytas Gaidelis, nuo 1994 metų įstaigoje dirbęs Robertas Matiukas kolegoms rodė puikų pavyzdį visose veiklos srityse. Jis esą buvo ypatingai pareigingas, kruopštus, patikimas. Gal dėl to niekas iš bendradarbių nė kiek nenustebo išgirdęs, jog Robertas nedvejodamas puolė gelbėti skęstančiojo. "Jis negalėjo pasielgti kitaip", - liūdnai atsiduso Vytas Gaidelis.
Anot kaimiečių, daugiausia močiutės augintas, itin nelengvą vaikystę ir jaunystę turėjęs irgi vienturtis zarasiškės Fioletos Paurienės sūnus Fachadas (jo tėvas gyvena kažkur Vidurinėje Azijoje) nenuėjo šunkeliais - baigė profesinę mokyklą, įgijo medžio apdirbimo specialisto diplomą. Po to tarnavo armijoje, o iš jos sugrįžęs tęsė mokslus žemės ūkio mokykloje, praėjusią vasarą gavo ir suvirintojo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Vaikinas esą stengėsi kiek galėjo, labai džiaugėsi, kai gavo pastovų darbą statybose.
Svarbiausia - sušalusįjį sušildyti
Atmesdama bet kokius priekaištus ir abejones dėl greitosios pagalbos ekipažo felčerės darbo broko, gydytoja M. Čeponytė pasakė, jog kol kas Lietuvoje nėra patvirtintų vieningų standartų, kaip ir kokia pagalba turi būti teikiama tokiems nukentėjėliams. Kita vertus, anot gydytojos, medikai žino, kaip sušalusį kūną skubiai atšildyti. Veiksmų seka - maždaug tokia: kuo greičiau nuo kūno nuvelkami šlapi drabužiai, įnešama į šiltą patalpą, stambiųjų kraujagyslių srityse dedamos šildyklės, sušalėlis šiltai apklojamas, jam sugirdoma karštos arbatos. Ir, be abejo, kuo skubiau transportuojama į ligoninę. Mat, kaip rodo praktika, kurį laiką toks nukentėjėlis gali jaustis lyg ir pusėtinai, tačiau ilgainiui, po valandos ar dar vėliau, jo būklė gali staiga imti blogėti. Taigi bet kokiu atveju be Reanimacijos skyriaus gydytojų apžiūros, stebėjimo ir reikiamos pagalbos neišsiverčiama.
Na, o kad tokių baisių nelaimių nepasitaikytų, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas Liudas Navickas dar sykį įspėjo visus žvejus mėgėjus: būkite kantrūs, palaukite, kol vandens telkinius padengs storesnis, patikimas ledo sluoksnis; geriau į žvejybą eikite ne vieni - bent su vienu suaugusiu asmeniu; neškitės ilgą virvę, jei, neduok Dieve, atsitiktų bėda; būtų labai gerai, jei užsivilktumėte gelbėjimosi liemenes ir turėtumėte mobilųjį telefoną (kad kuo skubiau būtų galima iškviesti gelbėtojus bei medikus). Mat tokiais atvejais esą lemia net ne minutės, o sekundės!
Nors kol kas policija ir gelbėtojai savo gyvybių visiškai nesaugančių žvejų mėgėjų nuo pavojingo ledo nevaiko, pareigūnai sakė jau svarstantys, ar nereikėtų tokių akcijų artimiausiu metu imtis.
Kaip skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, per 11 šių metų mėnesių ugniagesiai net 218 kartų vyko ieškoti nuskendusių žmonių, ištraukė 59 skenduolius, 28 kartus buvo gelbėjami skęstantieji, išgelbėta 19. Atlikta 74 kitokie gelbėjimo darbai vandenyje. Beje, paminėtieji skaičiai jau baigia pavyti visų praėjusių, 2003 metų, statistiką, todėl būgštaujama, kad paskutinysis šių metų mėnuo, gruodis, sumuš visu "rekordus".
