Kaltinamąją išvadą teisėjas skaitė beveik valandą, tad sėdintieji salėje šiek tiek atsipalaidavo. Tik teisiamieji, dar prieš nuskambant galutiniam sprendimui: "Pripažinti Kliukiną ir Petuniną kaltais ir skirti jiems po septynerius metus nelaisvės, bausmę atliekant griežtojo režimo kolonijoje", ėmė dairytis.
"Koridoriuje konvojus! Mus suims tiesiog teismo salėje!" - pasisuko į motiną dabar jau nuteistas vyresnysis milicijos seržantas Aleksejus Kliukinas. Jo kolega milicininkas Dimitrijus Petuninas įsitempė.
Kas vyko toliau, visi prisimena skirtingai. "Nuteisėte nekaltus!" - garsiai sušuko A. Kliukino tėvas. Tai girdėjo visi. "Procesas nebaigtas! Grįžk į salę ir perrašyk nuosprendį!" - suriko teisėjui Kliukinas jaunesnysis. Kitą akimirką visi apmirė, mat kitas nuteistasis, Dimitrijus Petuninas, iššovęs pistoletu į sieną, išrėkė: "Išeikite visi, aš turiu granatą!" ir ištraukė žiedą. Sausai nuaidėjo dar vienas šūvis - tai kulką sau į galvą paleido A. Kliukinas.
"Pastiprinimą, pastiprinimą!" - aidėjo teismo rūmų koridoriuose. "Įkaitų paėmimas! Visi - į teismo rūmus!" - riaumojo milicijos radijo eteris.
Grobti įkaitais, tiesą sakant, nebuvo ko - salė buvo tuščia, išskyrus kraujo klane gulintį A. Kliukiną, greta jo raudantį tėvą ir sąmonę praradusią motiną.
O toliau buvo taip: Aleksejų Kliukiną nugabeno į miesto ligoninės Reanimacijos skyrių ir šis per stebuklą liko gyvas. Dabar jis gydomas kalėjimo ligoninėje ir negalima jo aplankyti. Dimitrijų Petuniną sėsti į mašiną įkalbėjo vienas bebaimis milicijos majoras, kad granatą būtų galima išvežti kuo toliau už miesto. Milicijos automobilių ir greitųjų medicinos pagalbų kolona važiavo paskui juos 17 kilometrų. Galiausiai D. Petuninui įskaudo ranka. Jis per raciją atsisveikino su draugais, išmetė granatą į apleistą statybvietę, paleido kulką sau į galvą ir po pusvalandžio mirė ligoninėje. Štai tokia sibirietiška, kovinį filmą primenanti drama su liūdna pabaiga.
Premija už sėkmingą operaciją "nukenksminant" ginkluotą nusikaltėlį Bratske šįkart nebuvo skirta niekam. Milicija ir taip jautėsi apspjaudyta. Daug įvairiausių atvejų žinoma istorijoje, bet to dar nebuvo. Tvarkos saugotojai teismo salėje nešaudė nė viename pasaulio mieste.
Patrulinės tarnybos batalionas, iš kur D. Petuninas ir A. Kliukinas, gavę tarnybinius ginklus, išvyko klausyti nuosprendžio, šiuos vyrus charakterizuoja ypač teigiamai. Dimitrijus Petuninas (25 m.) - geriausias milicininkas, profesionalus išminuotojas, apdovanotas daugybe garbės raštų. Aleksejus Kliukinas, taip pat 25 metų, - pareigingumo įsikūnijimas, kuklus dviejų mažylių tėvas.
Dar visai neseniai niekas nebūtų patikėjęs, kad jiedu teisme galėtų surengti tikrą karą. Pasirodo, galėjo. O ar galėjo nužudyti žmogų? Patrulinės tarnybos bataliono majoras Čirkovas atsakė sąžiningai: "Abejoju". O tuos 7 nelaisvės metus griežtojo režimo kolonijoje teismas milicijos seržantams atseikėjo būtent už žmogžudystę.
Koks nusikaltimas buvo įvykdytas, už kurį jie buvo teisiami? 2000-ųjų gegužės 15-ąją miesto medicininės išblaivinimo įstaigos ekipažas, kurį sudarė vairuotojas-milicininkas Aleksejus Kliukinas ir seržantas Dimitrijus Petuninas, išvyko pagal iškvietimą į Sovetskaja gatvės 5-ąjį namą. Iš namo laiptinės paėmė girtą vyrą, atvežė į blaivyklą, uždarė į izoliatorių, mat atvežtasis audringai priešinosi, o rytą jį rado nebegyvą. Byloje - ilgas sužalojimų sąrašas. Mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl smegenų išburkimo. Pastarasis - bene vienintelis faktas šioje byloje, nereikalaujantis įrodymų. Kaip ir tai, kad mirusiajam buvo 37 metai ir vadino jį Sergejumi Agafonovu.
Bratsko miesto gyvenimą apibūdina dvi ideologinės doktrinos. Pirmoji - milicija muša, nes nori parodyti savo valdžią. Antroji - miliciją muša, nes nori ją "pastatyti į vietą", kad ši "nesišakotų". Tarp šių dviejų polių ir teka neskubrus Bratsko gyvenimas. Tiesa blaškosi kažkur per vidurį.
Mušė milicininkai nukentėjusįjį ar nemušė? Kaltinamojoje išvadoje parašyta aiškiai: pradėjo mušti dar laiptinėje, paskui visų akivaizdoje mušė gatvėje, o pribaigė blaivykloje.
Liudininkų, mačiusių įvykį, parodymai irgi prieštaringi. Vieni teigia, jog milicininkai S. Agafonovo nelietė - tiesiog įkrovė jį kaip bulvių maišą į savo automobilį. Kiti tvirtina, jog A. Kliukinas ir D. Petuninas mušė savo auką lazdomis, kurių ekipažo arsenale nebuvo. Kiek buvo milicininkų - irgi klausimas. Baudžiamoji byla pagal 111-ąjį straipsnį ("Sąmoningas kūno sužalojimas, sukėlęs mirtį") iškelta D. Petuninui ir A. Kliukinui. O liudytojai įrodinėja, neva prie namo sukinėjosi ir trečiasis.
Ko norėti? Juk praėjo beveik ketveri metai. O kiek televizijos laidų ir reportažų, kiek "Slaptų tyrimų" ir "Mentų"? Realybė seniai sumišo su per televiziją kasdien matomais vaizdais. Dabar Sovetskaja gatvės 5-ojo namo gyventojai prisimena tik S. Agafonovo batus: vienas liko gulėti septintajame aukšte, kitas - gatvėje, kurį paskui kažkas užmetė ant laiptinės stogelio. Ir dar tai, kad nukentėjusysis gyveno gretimame name ir kad ne taip jau baisiai ir triukšmavo, jog būtų reikėję kviesti išblaivinimo įstaigos ekipažą. Geriau būtų paleidę eiti į namus, kaip jis ir prašėsi.
Parodomasis teismo procesas nepavyko, nes nebuvo ką parodyti. D. Petuninas ir A. Kliukinas iki paskutiniojo žodžio laikėsi savo: "Mes nekalti".
Vienas iki nusikaltimo dienos blaivykloje buvo tedirbęs vos pusantro mėnesio, kitas, atvirkščiai, dvejus metus kasdien dešimtis girtuoklių veždavo į blaivyklą. Nei vienas, nei antras nepasižymėjo žiaurumu. Greičiausiai jie S. Agafonovui šiek tiek įkrėtė, bet tikrai ne iš anksto susitarę ir ne "sąmoningai, bendrai ir sutartinai, turėdami tikslą smarkiai sužaloti sveikatą", kaip rašoma byloje.
