Sakydavome, jog didelė neteisybė buvo tarybiniais laikais. Tačiau tiesą buvo galima surasti. Ėjai vienur, kitur ir radai. Dabar eiti neverta. Ir ginti savo turto nebereikia. Nebereikia, nes tai - nusikaltimas! O jei vis dėlto ginsi, vienas iš dviejų - arba būsi nužudytas, arba... pasodintas. Juk negalima skriausti žmogaus (kad ir recidyvisto) už tai, kad "ėjo pro šalį". Jis nekaltas, jog kelias eina per jūsų kambarį... Na ir kas, kad nešėsi pavogtą daiktą ir mokyklos virtuvės? Juk nenufilmavai, kad nešė, kad daužė ir vogė. Vadinasi, įrodymų nėr!
Tai, kas vadinama teisingumo instancija, reikėtų pervardinti nusikaltėlių gynyba! Tik pažvelkite į H. Daktarą ir jo atžalą! Turbūt nė vienoj pasaulio šaly nėra tiek garbinamas, rodomas per televiziją joks nusikalstamo pasaulio atstovas! Galima pagalvoti, jog Henytė - Lietuvos dievaitis, Lietuvos džiaugsmas ir garbė! O juk tai Lietuvos bėda ir gėda! Kuris normalus žmogelis, sąžiningai visą gyvenimą lenkęs nugarą, gali pasigirti tokia pilimi? Net jei ji žmonos ar motinos. O iš kokių pinigėlių? Visa tai nuostabiai apstatyta ir... išlaikoma!
Nusikaltėliams ploja įstatymai, juos glosto prokurorai, jiems šypsosi įstatymų leidėjai. Tiesa, kunigai dar šventina, atleidžia esamas ir būsimas nuodėmes.
O jūs, teisingieji Lietuvos piliečiai, darykit patys tvarką, kaip Raseiniuose. Kai žmonėms pratrūko kantrybės votis, gal ir perlenkė kai kur lazdelę. Banditai puola aiškinti ir rėkti, jog gyventojai žiaurūs, jog išrengė ir primušė, o patys savo žiaurumų nelaiko blogiu.
Spaudžiu ranką visiems, kurie sukilo, visiems, kurie išrengė ar nučaižė nusikaltėliui nugarą. Spaudžiu ranką R. Okuličiui, išdrįsusiam pasipriešinti, visiems sakau: šaunuoliai!
Labai jau daug nuolaidų vagims, žudikams, prievartautojams. Bijau, jog teisėsauga pati juos skatina elgtis būtent taip, o ne kitaip. Net bloga darosi, kad žmogiškumo ieškoma išgamose.
Nešildyti kalėjimuose patalpų, neduoti karšto maisto, daržovių, vaisių - juk neužsiaugino! Lai kamuojasi kaip tas, kurį žudė, kaip tas, kuris gyvena nešiodamas širdy skausmą!
G. Vaitkevičienė
