Nuskriejęs penkiolika parsekų, ufonautų laivas klestelėjo netoli Balbieriškio. Atsivėrė laivo liukas, iš jo galvą iškišo ufonautiška būtybė.
- Čevo, čevo, - pasakė būtybė.
Aplink laivą, kiek akys aprėpia, driekėsi krūmokšnių ir kiečių prižėlęs laukas. Nebuvo matyti nė gyvos dvasios, tik šaltas vėjas švilpė šabakštyne, o aštrios sniegulės negailestingai čaižė ufonautų laivą.
- Čevo, čevo, - pakartojo būtybė ir jau norėjo ropštis pro liuką, bet pamatė šalia skuodžiantį kiškį.
Būtybės galva vikriai smuktelėjo atgal, bet po minutės vėl pasirodė. Ir ne viena.
- Nėra ko bijoti, - pareiškė kažkuri. - Tai nemąstantis padaras. Jis nepavojingas.
- O kur mąstantys? - paklausė kita. - Negi pamiršai, kad prieš 100 000 metų, kai čia viešėjome pirmą kartą, klonavome kelis protingus organizmus? Negi jie evoliucionavo... į kiškius?
- Visko galėjo būti. Dinozaurai išnyko, galėjo ir protas išnykti.
- Tai nelaiminga planeta! Per retai mes atskrendam į šią galaktiką, per retai...
O tuo metu įsidrąsinęs kiškis išlindo iš šabakštyno, įsitikino, kad NSO jam nekelia grėsmės, ir ėmė šokinėti bei staipytis.
- Gražus egzempliorius, - konstatavo ufonautai. - Ausys stačios, akys plačios.
Įsispoksoję į kiškį ateiviai iš kosmoso nepamatė, kaip užu krūmo pasirodė kitas žemiškas padaras. Slinko jis perstatinėdamas dvi galūnes, pasiramstydamas trečia. Ant padaro galvos margavo languota skraistė.
- O štai ir homo erectus! - sušuko vienas ufonautas, pagaliau pastebėjęs naują padarą. - Arba, kitaip sakant, stačias žmogus. Neišnyko! Tik labai jau lėtai evoliucionuoja. Tai yra vystosi.
Ne, tai nebuvo homo erectus. Tai buvo bobutė Morta, kuri, nunešusi pienelį į punktą, grįžo namo. Ėjo pasiramsčiuodama lazdele, baidydama šabakštyno kiškius ir poteriaudama.
Pakėlė bobutė Morta galvą - ogi kažkokia skraidyklė.
- Vajetau! - apsidžiaugė. - Negi vėl Paksas atskrido! Anąkart ir druskos atgabeno, ir saldainių. Šoko visas Balbieriškis, užtat prezidentu išrinko.
Bobutei lyg kas sparnus būtų prikabinęs - tuoj pat atkurnėjo prie skraidyklės.
- Ar tik ne iš Pakso komandos ponai? - paklausė. - Gal druskos atvežėt? Jau seniai visą išbaigiau... O gal cukraus?
- Ne, mes ne iš Pakso, - atsakė ufonautai. - Mes iš Kentauro Alfos. O tamsta iš kur?
- Iš Balbieriškio. Šliaužiu namo pienelį nunešus. Namuos diedukas, matyt, laukia nesulaukia. O čia jūs! Maniau, kad Paksas. Gal, sakau, vėl druskos atvežė...
Ilgai dar porino bobutė Morta apie Paksą, druską ir savo gyvenimėlį. Pagaliau ufonautai ją sustabdė tokiu klausimu:
- Pasakyk, bobut, kur jūsų jaunesnioji populiacija? Na, jaunimas. Negi viena su savo dieduku ir gyveni?
- O su kuo daugiau? Jaunesni, miklesni išsilakstė kas kur. Vieni į Europos Sąjungą, kiti dar toliau. Čia tik aš su savo dieduku... Karvutę tebelaikom, pernai bulvikės užderėjo, dvi višteles turim...
- O ko gi ta jaunesnioji populiacija išsilakstė? Kas jai nepatiko? - vėl teiraujasi ufonautai iš Kentauro Alfos.
- Ilga pasaka, - numojo ranka bobutė Morta. - O jeigu trumpai... Prieš rinkimus tai visi geri - ir druskos atveža, ir limonado, ir pažadų visokių... O kai tik išrenkame - špygą! Dėl to jaunesni ir išriedėjo. Vieni Europon, kiti Amerikon... Balbierišky tik mes su dieduku likom...
... Bobutė Morta, matyt, visai nusivylė, piktai mostelėjo lazda ir nukeliavo. Ją ilgai lydėjo ufonautų ir šabakštynų kiškių akys.
- Ar žinai, - pagaliau pratarė vienas ateivis, - kokia man mintis toptelėjo?
- Nežinau.
- Reikia atgaivinti Balbieriškio populiaciją.
- Kaip? Gal tam bobutės diedui viagros pusmaišį pamėtėti?
- Kvailas tu per visą pilvą! Argi beišgalės bobutė natūraliu būdu daugintis?! Klonuoti reikia! Supratai? Klonuoti!
- Bet...
- Jokių bet. Šok, tu jaunesnis, pasivyk bobutę, paimk jos ląstelių. Na, ir kokią pleiskaną.
Po keliolikos metų Balbieriškyje kirbėjo daugybė jaunų žmonių. Visi jie buvo labai panašūs į bobutę Mortą, laukė Pakso ir jo druskos.
Stasys Varneckas, Rokiškis
