Apie žurnalistą ir premjero patarėją Vilių Kavaliauską, Liustracijos komisijos pripažintą slaptuoju KGB bendradarbiu, žiniasklaidoje, ypač 2007 - aisiais, kalbėta gausiai. Teismas V.Kavaliauską taip pat pernai išteisino. Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo panaikinęs Liustracijos komisijos sprendimą dėl V.Kavaliausko pripažinimo bendradarbiavus su KGB, todėl ši pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Bet ir šis paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos sprendimas viešai paskelbti duomenis dėl Viliaus Kavaliausko. Teismas konstatavo, jog šioje byloje nėra pakankamų ir neabejotinų įrodymų, kad V.Kavaliauskas buvo įsipareigojęs slapta bendradarbiauti su minėtomis tarnybomis ir kad, vykdydamas jų užduotis bei pavedimus, teikė informaciją KGB. Esą asmens slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis faktas turi būti pagrįstas patikimais ir neabejotinais įrodymais ir negali būti grindžiamas prielaidomis bei spėliojimais. Šis sprendimas, taip pat ir keli kiti, sukėlė nepasitenkinimo bangą, ar teismai ir apskritai valstybės institucijos yra tinkamai susipažinusios su KGB struktūra ir jos veikimo principais ir ko reikia, kad Liustracijos komisijos veikla nebūtų beprasmiška. Archyvuose įvairių pažymų, patvirtinančių aktyvią agento Karaliaus veiklą, gausu. Pavyzdžiui, išsamus agentūrinis Karaliaus pranešimas apie žinomo išeivijos veikėjo Broniaus Kvyklio veiklą bei nuotaikas adresuotas jau minėtam pirmojo KGB skyriaus "kuratoriui" papulkininkiui V.Kontrimui. Beje, patys čekistai tarpusavyje susirašinėdami ir pranešimuose Maskvai nesidrovėdami Karalių vadina ne kokiu nors "šaltiniu" ar kitaip, o tiesiai šviesiai - agentu. Štai V.Karinauskas į Maskvą siunčiamoje šifruotoje telegramoje apie vyskupo P.Baltakio ryšius su popiežiumi Jonu Pauliumi II bei Katalikų bažnyčios vykdomą politiką pažymi: "Informacija gauta mūsų agento Karaliaus, esančio JAV tarnybinėje komandiruotėje, pastangomis". Bet yra ir dar įdomesnių dokumentų. Štai pulkininkas R.Marcinkus 1988 - aisiais savo viršininkui rašo slaptą pažymą apie "buržuazinės Lietuvos diplomatinės tarnybos" veiklą ir pažymi, jog pažyma parengta Karaliaus pranešimų pagrindu. Kaip minėta, gausu ir paties Karaliaus agentūrinių pranešimų, atsiųstų diplomatiniu paštu ir rašytų bei pasirašytų mašinėle, kaip ir buvo priimta čekistų "virtuvėje". Būdamas JAV, Karalius domėjosi ne vien čekistus dominančiais išeivijos veikėjais. Ten jis gaudavo užduotis sekti bei tikrinti ir kitus KGB agentus.
Pagaliau pats Lietuvos KGB šefas E.Eismuntas 1989-aisiais atvirai LKP centro komitetui rašo, jog pataria V.Kavaliauską komandiruoti į Vakarų Berlyną "darbui su V.Žilinsku". O po mėnesio šifruotoje telegramoje SSRS KGB PGU viršininko pavaduotojui mjr. Leonovui praneša: "Mūsų pasitelktasis Karalius išvyksta su diplomatiniu pasu į VDR." Kad išdėstytum visus Karaliaus slapto ar atviro bendradarbiavimo su KGB faktus, nepakaktų viso laikraščio. Vienuose dokumentuose jis vadinamas tiesiog vardu ir pavarde, kituose - tik slapyvardžiu. Pats jis visur pabrėžia, kad "nebendradarbiavo slapta". Teismas tuo patikėjo, nes "nėra nė vieno lapuko ar žodelio", nėra raštiško pasižadėjimo, notaro patvirtinto ir t.t.
V.Kavaliausko byla aiškiausiai atskleidžia ne tik tai, kieno pusėje vadinamojo Lietuvos politinio ir teisinio elito simpatijos, bet ir mūsų teismų sistemos neįgalumą, nesugebėjimą atsiriboti nuo politinės įtakos. Ar tai nereiškia, kad šiais metais turėtume pagalvoti, ar nevertėtų teismų apskritai eliminuoti iš šio proceso, jei mūsų šalis pagaliau nori kokybiškai ir objektyviai įvertinti savo praeitį?
