Zigmas VYTENIS
Prekyba žmonėmis nusikaltėliams duoda didelį pelną, tačiau jos mastai kasmet vis mažėja. Lietuvos policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo valdybos viršininko Tomo Ulpio duomenimis, užpernai buvo pradėti 38 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, pernai - jau tik 17, o šiemet iš viso tik du. Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro darbuotojai sako, kad taip teigti dar anksti, o tie duomenys tik iš dalies atspindi tikrąsias šios nusikalstamos veiklos tendencijas. T. Ulpio teigimu, daugelį tyrimų apsunkina tai, kad aukos nenori duoti parodymų. Tik 1 procentas aukų pačios kreipiasi pagalbos. Kiek kitokius skaičius pateikia TMO darbuotojai, bet ir jie sako, kad aukos negrįžta į Lietuvą, nes bijo pardavusių žmonių keršto ar būti pasmerktos aplinkinių.
Įkliūva iš nevilties
TMO Vilniaus biuro duomenimis, pernai buvo užregistruotos 56 prekybos moterimis aukos. Naujausio tyrimo duomenimis, 46 proc. aukų - 17-23 metų merginos. Vyresnės nei 27 metų sudaro vos 5 proc. Net 21 proc. nukentėjusiųjų - nepilnametės. Tiesa, šis skaičius apima ne tik prostituciją, bet ir pornografijos nusikaltimus, į kuriuos įtraukiamos paauglės.
Pusė aukų turi tik pagrindinį išsilavinimą arba iš viso nėra baigusios mokyklos. Pagalbą teikiančių organizacijų specialistai pastebi, kad kasmet prekybos žmonėmis aukomis tampa vis žemesnį išsilavinimą turinčios moterys, neretai - turinčios proto negalią. Beje, pastarosios į teisėsaugos statistiką neįtraukiamos, nes vis tiek negali duoti parodymų teisme.
42 proc. aukų iki verbavimo niekur nedirbo. Per 60 proc. jų vertėsi sunkiai arba labai sunkiai. Pusė nukentėjusiųjų turi vaikus, dėl kurių greičiausiai ir vyko uždarbiauti į užsienį. Beje, tik nedidelis procentas iš jų žinojo, kur važiuoja. Dauguma tikėjosi rimto darbo, kuris netgi nesusijęs su pramogų sfera, kavinėmis ar klubais.
Šiuos specialistų žodžius patvirtina ir dvi istorijos apie tai, kaip merginos pateko į prostitucijos tinklą.
Suviliojo pinigai
Jūratė gimė ir augo viename provincijos miestelyje. Tėvams išsiskyrus, į namus atėjo patėvis. Jis Jūratės nekentė - dažnai aprėkdavo, sumušdavo. Kai podukra paaugo, patėvis ėmė priekabiauti, pradėjo tvirkinti ir galiausiai išžagino. Mergaitė apie viską pasipasakojo motinai, tačiau ši įsakė "mažiau fantazuoti". Nepakęsdama patėvio savivalės Jūratė, sulaukusi pilnametystės, išvyko kuo toliau nuo namų. Vilniuje jau pirmą naktį apsistojo stotyje, nes neturėjo kur dėtis. Naktį prie jos priėjo vyriškis ir, manydamas, kad ji prostitutė, pasiūlė už pinigus pasimylėti. Mergina galėjo ir atsisakyti, tačiau sugundė žadamas atlygis - kur tiek uždirbsi, menko išsilavinimo kaimo mergele! Taip ji ir įsiliejo į prostitučių gretas.
Išvarė iš namų
Nijolė išvis nėra mačiusi tėvų. Motinos buvo palikta vos gimusi ir ilgą laiką gyveno vaikų namuose. Paaugusią ją susirado giminaičiai ir paėmė globoti. Duonos užteko, tačiau motiniškos meilės, nuoširdžių ryšių trūko kaip ištroškusiam vandens. Naivią, be galo patiklią merginą netruko suvilioti vyriškis, nuo kurio greitai pasijuto besilaukianti. Vaikelio tėvas, aišku nėrė į krūmus, o Nijolė, kaip sakoma, liko "ant ledo". Pagimdžiusi turėjo ieškotis pragyvenimo šaltinio, mat globėjai "paleistuvei" įsakė pamiršti kelią į namus. Nijolė sūnelį paliko draugui, o pati išvažiavo uždarbiauti į sostinę. O ką dirbsi, jei neturi jokios specialybės, jokių draugų? Belieka tik teikti malonumus vyrams.
Neteisingas pareigūnų požiūris
Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms" vadovė Kristina Mišinienė pastebi, kad policija dažnai yra bejėgė padėti nuskriaustoms merginoms, nes neužtenka duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą ar teismo procesą. "Iš paskutinių 10 prekybos žmonėmis atvejų ikiteisminiai tyrimai pradėti tik dėl trijų. Štai mergina iš didelio miesto buvo parduota į Olandiją, raudonųjų žibintų rajoną. Šioje šalyje jos suteneriai nuteisti, tačiau Lietuvoje ją pardavę žmonės nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes nusikaltimas įvykdytas ne Lietuvos teritorijoje. Esą Lietuvos pareigūnai tokiais atvejais bejėgiai", - pasakojo pašnekovė. Dar viena iš sutenerių išplėšta mergina iki šiol guli psichiatrijos ligoninėje, todėl negali duoti parodymų.
Kartais, anot K. Mišinienės, tyrimo pradėti neleidžia ir pareigūnų požiūris - esą vienos aukos jiems per mažai, kad tuo užsiimtų. "Dar viena problema - pareigūnų nuostata. Centriniuose organuose, Policijos departamente problema suvokiama tinkamai. Tačiau provincijos komisariatuose, - piktinosi pašnekovė,- moterims tenka išgirsti ir tokių kaltinimų: "Prisidirbai, tai dabar, kai kilo problemų, jau ateini pagalbos? Ar per mažai sumokėjo?" Tokie pareigūnai, anot jos, tiesiog užkemša moterims burnas. Juk akivaizdu - jeigu jos pateko į tokią situaciją, vadinasi, nesugeba už save kovoti, todėl kaltinamos tiesiog pasitraukia.
"Mes susiduriame su problema, kad prostitucijos aukos turi gėdos stigmą. Jos dažnai išsislapsto po provinciją, nenori su niekuo turėti jokių kontaktų ir mums jas pasiekti būna labai sunku. Kita vertus, teismo procesai rodo, kad kaltinamieji gali pasisamdyti geriausius advokatus, kurie įtikina perkvalifikuoti kaltinimus, ir procesas pakrypsta ne moteriai palankia linkme", - pastebėjo K. Mišinienė. Šios moterys siūlomą pagalbą neretai priima kaip grėsmę, kad vėl negalės kontroliuoti savo gyvenimo, todėl, užuot persikėlusios į saugų būstą, grįžta į nesaugius namus, kur jas bet kada gali rasti buvę suteneriai. "Šiandien jau nekalbame apie fizinį susidorojimą, bet psichologinį spaudimą jos tikrai patiria", - įsitikinusi pašnekovė.
Dar viena problema - bausmės nusikaltėliams. Lietuvoje jos gerokai mažesnės nei užsienyje.
Na o šalys, į kurias vežamos merginos, nesikeičia keletą metų. Tai Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija, Italija, Airija, Olandija. Kita vertus, net 39 proc. aukų į vergiją buvo parduotos Lietuvoje.
Vergovė dar egzistuoja
Ne per seniausiai britų laikraščiai aprašė šokiruojančią nepilnametės iš Lietuvos sekso vergijos istoriją. Šešiolikmetė Sandra svajojo nerūpestingai pagyventi Didžiojoje Britanijoje. Viename vakarėlyje ji sutiko vaikiną, kuris jai pasiūlė keliauti į jos svajonių šalį ir dirbti viename iš Londono klubų padavėja arba šokėja.
Atvykus į Londoną merginai buvo pakeista šukuosena, padarytas manikiūras, ją atvežęs vaikinas nupirko stilingų drabužių. Tą pačią dieną žlugo ir Sandros svajonės. Ji pusnuogė buvo nupaveiksluota, o jos nuotraukos įdėtos į tinklapį, kuriame vyrai nakčiai ieškodavo prostitučių.
Tik praėjus 7 mėnesiams Sandrai pavyko ištrūkti pro vieno Londono baro langą ir nukeliauti į policijos nuovadą. Čia ji papasakojo šiuolaikinės vergovės istoriją. Nors vergovė šioje šalyje buvo uždrausta prieš 200 metų, pasirodo, ji dar ir šiandien egzistuoja.
Pareigūnai ėmėsi bylos tyrimo. Pasirodo Virginijus - toks buvo Sandros skriaudiko vardas - ne tik vertė merginas lytiškai santykiauti, bet ir laužė atvykėlėms kojas, grasino susidoroti su jų šeimomis, jeigu vergės bandytų bėgti ar skųstis policijai. Nusikaltėliai merginoms net buvo nustatę savaitės normą - jos privalėjo permiegoti ne mažiau kaip su 12 vyrų. Apskaičiuota, kad gauja, kurioje buvo keli lietuviai ir kinai, iš sekso vergių per dieną susikraudavo apie 25 000 litų, o per 7 mėnesius grupuotė uždirbo daugiau kaip 5 milijonus litų. Ir tik apie 400 000 litų gavo sekso vergės.
Teisme buvo pateikta ir daugiau skaičių, privertusių aiktelėti ir pačius britus. Daugiau kaip 100 viešnamių dirba 4000 moterų. Daugiausiai tai atvykėlės iš Lietuvos, Brazilijos, Tailando, Malaizijos.
Vienintelis teigiamas aspektas šiame pavyzdyje yra tai, kad vergų pirkliai D. Britanijoje baudžiami gan griežtai. Štai jau mūsų minėtam Virginijui Suchadolskiui teismas skyrė 8 metus nelaisvės. Prieš tai tos pačios gaujos narys Gražvydas Rudaitis buvo nuteistas 7 metams, Petras Aleknavičius - 3 su puse, o Mantas Dumašius - net 13 metų nelaisvės. Nuteisti ir su lietuviais bendradarbiavę Kinijos piliečiai.
Lietuva kol kas laikosi švelnesnės bausmių praktikos. Pas mus už prekybą žmonėmis teisėjai skiria iki 4 metų nelaisvės, o jau po metų nusikaltėliai išleidžiami į laisvę.
Eilė moterų į viešnamį
Kita vertus, galima suprasti ir pareigūnus, nes jie puikiai žino, kad ne visos dirbančios prostitutėmis lieja ašaras ir skundžiasi blogu gyvenimu. Dalis moterų, prekiaujančių savo kūnu, džiaugiasi sėkmingu verslu. Dalis dirba, kad išgyventų, o kitoms tai tiesiog patinka. Kriminalistai sako, kad mitas, jog merginas saugo apsauga arba, kad joms prileidžia narkotikų. Tai tik pavieniai atvejai. Dažniausiai per policijos reidus sulaikytos save pardavinėjančios moterys tuoj pat vėl grįžta prie prostitucijos.
Šiuo metu už vertimąsi prostitucija gresia administracinė atsakomybė: bauda nuo 300 iki 5000 litų. Už pakartotinį nusižengimą tais pačiais metais tenka žingsniuoti į teismą, kuris gali paskirti baudą iki 1000 litų.
Išrauti šios nuodėmės dar nepavyko nei vienai valdžiai. Jau koks griežtas buvo Kinijos revoliucijos vadas Mao Zedungas, tačiau ir jam panaikinti perkamą meilę kaip "septintą visuomenės nuodėmę" nepavyko. Kinijoje prostitutės buvo ne tik baudžiamos, bet ir vežamos į perauklėjimo stovyklas, tačiau jų vis daugėjo.
Sovietmečiu ir pas mus prostitucija buvo uždrausta, bet rusų karininkai, dorovės saugotojai, buvo geriausi nelegalių viešnamių klientai. KGB verbuodavo merginas, kad jos mylėdamosis su užsieniečiais išgautų paslaptis. Kai Kaune 1943 metais vokiečiai iškabino skelbimą, kad oficialiam viešnamiui reikalingos naujos darbuotojos, prie durų nusidriekė panelių bei moterų eilė...
