Sigitas STASAITIS
Birželio 1-oji - ne tik mūsų narystės Europos Sąjungoje pirmoji diena. Tai ir naujosios emigracijos į Vakarus pirmoji banga. Jau antras mėnuo tautiečiai kasdien šimtais plūsta į užsienį laimės ieškoti. Ypač daug išvykstančiųjų į Didžiąją Britaniją, nes šioje šalyje nuo šiol galima dirbti legaliai. Tačiau teisė į darbą dar toli gražu nėra garantija. Yra ir nusivylusiųjų, ir verkiančiųjų, ir laimės neradusiųjų, jau grįžtančių namo. "Akistata" pakalbino du tokius nelaimėlius. Sužinosite, kas sutrukdė jiems rasti Londone laimę ir kaip vieną tautietį išgelbėjo... kelnaitės. Tiksliau - tai, kas jose buvo.
Londonas masino seniai
- Šiauliuose baigęs proftechninę, likau šiame didmiestyje, nes mano gimtajam kaime šaldytuvų remontininkai nereikalingi. Beje, nereikalingi ir Šiauliuose, todėl čia dirbau pardavėju, krovėju, statybose mūrininko padėjėju. Ir visur mokėjo tik minimalią algą. Tiesa, padėdamas mūrininkui užkaldavau 700 litų per mėnesį, tačiau buvo taip sunku, jog teištvėriau vos mėnesį, - savo nelinksmą istoriją pasakoja 26 metų šiaulietis Mindaugas. - Seniai svajojau išvažiuoti į Londoną. Kodėl į Londoną? Ai, kad visi ten važiuoja, be to, du mano vaikystės draugai jau antri metai dirba tame mieste. Tačiau anksčiau nesiryžau vykti, nes bijojau, kad nepraleis per sieną. Be to, tada buvo privalu pirkti bilietus į abi puses, o tai kainavo kone 1 000 litų - buvo brangu. Laukiau nesulaukiau gegužės 1-osios, kada sienos atsivers, ir taupiau pinigus.
Ieškoti, kas nuvežtų į Londoną, pradėjau dar ankstyvą pavasarį. Ir gerai padariau, nes prieš gegužę bilietų niekur nebebuvo, o likučiai ženkliai pabrangę.
Mokykloje mokė kitaip
Į Londoną važiavau už 500 litų autobusiuku, kuriame telpa 19 keleivių. Nė vienas iš važiavusiųjų nė neslėpė, ko vykstąs, daugelis visą kelią gėrė, tik aš atsisakiau.
Anglų muitininkai nesikabinėjo, tik nužvelgė paniekinančiais žvilgsniais, patikrino pasus ir praleido. Tačiau pirmąjį džiaugsmą netrukus pakeitė pirmasis šokas - išlipęs iš autobuso pamačiau milijoną skubančių žmonių, kurių ne tik nė vienas nesiūlė jokio darbo, bet ir nė vienam aš nebuvau net įdomus. Antras šokas laukė pabandžius pasikalbėti. Iki išvažiuodamas maniau, kad angliškai moku - esu net dalyvavęs mūsų kaimo mokyklos anglų kalbos mokėtojų konkurse. Išaiškėjo, jog nė velnio nemoku, nors po kelių dienų pradėjau suprasti pagrindinius žodžius. Londoniečių tartis visai ne tokia kaip mano mokytojos, bet ką norėti iš tos senmergės - dedasi didele anglų kultūros žinove, o per 60 metų Didžiojoje Britanijoje nė karto taip ir nebuvusi. Kaip ten bebuvę, Londone labai džiaugiausi, kad mokytoja man įkalė bent anglų kalbos pagrindus.
Atsigulė šalia meilužių
Visa laimė, turėjau vaikystės draugo adresą, tačiau kol pas jį nukakau, patyriau dar kelis stresus. Pribloškė Londono metro kainos - bilietas vienai kelionei per pusę miesto - per 15 litų. Paskui pirkau savaitinį bilietą už... 120 litų! Pribloškė ir lietuvių mėgstamas rajonas "Yst Hamas" Londone. Iš tikro tai musulmonų rajonas, bet nuo stresų buvau tiek pavargęs, kad į nieką nekreipiau dėmesio. Kvailys, nežinojau, kad tikrieji stresai dar laukia.
Pameluočiau pasakęs, jog mane išvydęs vaikystės draugas Linas apsidžiaugė. Jis su keliais draugais nuomojasi mažą namuką už 600 litų per savaitę. Linas susiradęs sugulovę Astą iš Šilutės, todėl jo visai neviliojo perspektyva mylėtis kambaryje, kuriame šalia dvigulės lovos ant grindų knarkia pašalinis. Tačiau kituose trijuose namo kambariuose gyveno po 3-4 man nepažįstamus lietuvius, be to, pas juos visai nebuvo vietos net ištiesti sudedamai lovelei, tad sunkiai slėpdamas susierzinimą Linas leido apsistoti jo kambaryje kelias paras, iki susirasiu darbą ir išsinuomosiu kambarį. Lauktuvių atvežtas lietuviškas brendis truputėlį pataisė Lino ir Astos nuotaiką, tačiau tik tam kartui, kol išgėrėme.
Moki žodį - žinai kelią
Jau kitą dieną nuo pat ryto išdrožiau ieškotis darbo. Linas sakė būtų padėjęs, tačiau neturėjo laiko, nes pats dirba net dviejuose darbuose: dieną - statybose, o vakarais telefonų būdelėse klijuoja reklaminius skelbimukus, viliojančius į viešnamius. Į įdarbinimo agentūrą, kurių Londone - tūkstančiai, nėjau, nes nebeturėjau pinigų užmokėti už tarpininkavimą. Be to, dar buvau kupinas optimizmo susirasti darbą pats.
Nepagalvojau, kad pačiam ieškotis darbo labai sunku. Ėjau klausdamas per statybas, tačiau jas rasti ne taip lengva. Statybvietės - ne parkai ir ne paminklai, jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje. Pamatai tolumoje stypsant kranų strėles, ir droži į tą pusę. Tada išaiškėjo, jog kelią užtvėrę upių kanalai, greitkeliai ar aptverti metro bėgiai (Londono pakraščiuose metro važiuoja virš žemės). Pagaliau įveikęs visas kliūtis išgirsti, kad statybos "bosas" išvykęs. Jo palaukęs dvi valandas sužinai, kad čia darbininkų nereikia.
Padėjo vogtas dviratis
Statybų viršininkai manęs visada klausdavo, ką aš moku. Iš pradžių meluodavau, kad viską, o jie tik skaniai juokdavosi. Daug kur reikėjo specialistų - stalių, plytelių klojėjų, mūrininkų, skardintojų. Gaila, nė vienas neprašė sutaisyti šaldytuvą.
Manau, jog rasti darbą man pasiekė tik todėl, kad pavogiau seną dviratį - juo galėjau per dieną apvažiuoti dešimtis statybų nepirkdamas brangaus metro bilieto. Galiausiai pasisekė - gavau "demolišino" (grioviko) darbą, nes sutikau dirbti už 200 svarų sterlingų per savaitę.
Vakare apie tai džiaugsmingai papasakojau Linui, o šis, užuot mane pagyręs, supyko - pareiškė, jog per tokius kaip aš jie, senieji Londono darbininkai, nieko nebeuždirba. Paskui atlėgęs pripažino, jog ne aš kalčiausias - kalbama, kad kasdien į Londoną atvažiuoja 5 autobusai darbininkų iš Lietuvos ir net 50 - iš Lenkijos! O kur dar šimtai laimės ieškotojų vengrų ir čekų, latvių ir estų, slovėnų ir slovakų?
Per darbštumą liko bedarbiu
Nusivylę atvykėlių numuštais uždarbiais, namo atostogų išvyko trys namo gyventojai, tad vienas kambarys ištuštėjo. Linas pasiūlė jam apsistoti. Tiksliau - išsinuomoti kambarį, nes aš juk jau nebe bedarbis... Parsinešiau pakeliui namo gatvėje rastą dar veikiantį mažutį seną televizoriuką (londoniečiai senus daiktus padeda gatvėje neturtėliams). Žiūrėdamas kraupiai nuobodžius kelis valstybinės televizijos kanalus, girdėjau kaip už sienos girgžda lova ir rėkia Asta (senųjų anglų namų sienos dievaži popierinės).
Man patikėtą 7 dienų darbą baigiau anksčiau grafiko - per 5 dienas ir gavau 100 svarų premiją, bet... netekau paties darbo. Mat toje statybvietėje jau reikėjo nebe griauti, o mūryti, o to aš nemoku.
Algos skirtingos, rezultatas - toks pats
Per visą gegužę dirbau dar tris keturias dienas - kasiau griovį kabeliui už algą, gėdingą net Lietuvoje, tačiau taip samdžiausi tik iš juodos nevilties. Sumokėjau už kambario nuomą, už metro bilietus (važinėti į darbą trofėjiniu dviračiu buvo per toli, tad namo kiemelyje paliktą dviratį kažkoks niekšas, kad jam rankos nudžiūtų, pavogė), už maistą. Tada žiūriu - praktiškai nieko nelikę! Susinervinau: kokia nauda, kad daugiau uždirbi, jei daugiau ir išleidi. Žodžiu, pasijutau kaip Lietuvoje, kur gyvenau nuo algos iki algos.
Gatvėje taksofonu pasikalbėjau su mama bei savo panele ir apėmė dar juodesnė depresija bei nostalgija. Galop spjoviau, į krepšį įsimečiau vienintelį Anglijoje užgyventą turtą - televizoriuką - ir nukakau į aikštelę, kur sustoja autobusai iš Lietuvos. Atgal į Lietuvą autobusai dar važiuoja pustuščiai, tad kelionė namo kainavo gana pigiai. Dardėdamas namo visą kelią gėriau.
Įkalbėjo pusbrolis
Panevėžietis stalius Edvardas taip pat atsikando Londono. Štai ką jis pasakoja:
- Man greitai 50 metų esu seno kirpimo žmogus, kuriam darbas - šventa. Per visą gyvenimą dėl savo darbo nesu išgirdęs blogo žodžio, todėl kai darbdaviams pasakiau išvažiuojąs į Londoną, puolė atkalbinėti. Tačiau padidinti atlyginimo nepažadėjo, tad ryžausi, mat važiuoti į Londoną seniai viliojo pusbrolis. Jis suokė, kad ten aš užsidirbsiąs kalnus aukso. Atsivėrus sienoms ryžausi. Pirmosiomis gegužės dienomis pasiėmiau santaupas, į lagaminą įsimečiau kelis įrankius, lietuviškos degtinės, kelias rinkes rūkytos dešros (kokia gi lietuvio kelionė be dešros?) ir išvykau žmonai pažadėjęs kas mėnesį atsiųsti - taip žadėjo pusbrolis - po 2 000 litų. Tai, kad nemoku nė žodžio angliškai, neatrodė kliūtis. Oi, kaip skaudžiai klydau...
Paslaugos kainavo visus pinigus
Londone atsidūriau penktadienį, o toje šalyje tai algų ir gėrimo diena. Į pusbrolio namus atvežė jo draugas Vycka, kuris Londone per 5 metus padaręs karjerą - atvykėliams suranda būstą ir darbą. Vyckos padėtį rodo tai, kad jis ten gali išlaikyti nuosavą mašiną. Tai, kad jo "Ford Sierra" sena ir aprūdijusi, Londone, sakė, - ne rodiklis. Mane pamatęs pusbrolis apsidžiaugė ir iškėlė tikrą balių. Jau pačią pirmąją dieną išsiaiškinau, kad lietuviai ten gyvena pagal džiunglių įstatymus. Man gerokai apgirtus, Vycka iškamantinėjo, kad esu atsivežęs apie 500 eurų. Apie kelnaitėse žmonos užsiūtus 100 eurų "juodai dienai" nutylėjau. Plodamas per petį ir įpildamas Vycka man nupiešė rožinę ateitį, pažadėjo padėti rasti ir kambarį, ir darbą.
Ir tikrai, pirmadienio rytą Vycka ėmė vykdyti pažadus. Tik ne už ačiū. Vyckos paslaugos man kainavo tiek, kiek Vycka žinojo, kad turiu, - visus 500 eurų. Būtų žinojęs apie 100 eurų vertės kelnaites - neabejoju, - būtų ir tas numovęs.
Darbdavio džiaugsmą pakeitė įniršis
Išviliojęs beveik visus mano pinigus, apsukruolis mikliai netoli pusbrolio (jis dėl vietos stokos negalėjo priimti į savo būstą) surado kambariuką, po to nuvežė į statybas ir pristatė darbdaviui. Pamatęs, kad esu geras stalius ir net atsivežiau daug savo įrankių, bosas labai džiaugėsi. Vycka man išvertė pirmąjį nurodymą įstatyti kelis langus. Kai baigęs pasišaukiau darbdavį ir pridėjęs gulsčiuką parodžiau, kad viskas atlikta nepriekaištingai, jis labai džiaugėsi, vis plojo man per petį kartodamas: "Okey, okey!"
Deja, Vycka negalėjo visą dieną man tarnauti už vertėją. Mano bėdos prasidėjo vos jam išvykus, kai meistras nurodė įstatyti duris. Su užduotim susitvarkiau greitai, tačiau šįkart darbdavys nebetapšnojo "Okey", o tik aprėkė. Pagaliau kai jis pirštais man išaiškino, ką padariau ne taip, broką ištaisiau (durys turėjo darinėtis į kitą pusę). Trečią dieną iš pirštų kalbos supratau, kad man liepta išimti senovines duris. Vos jas laužtuvu su visomis staktomis išvertęs sumečiau į krūvą, atėjo bosas. Pamatęs durų nuolaužas, jis ėmė net trypti kojomis ir klykti - ilgokai nesupratau, kas vėl blogai. Pasirodo, tų durų būta kažkokių labai vertingų, senovinių, jų nebuvo galima net įbrėžti, o aš jas - į šipulius... Tikriausiai supratote, kad tą minutę mano karjera Londone ir pasibaigė. Maldavau Vyckos, kad rastų naują darbą, tačiau nuo tos dienos tarpininkas ėmė manęs vengti. Jis atsikalbinėjo negalįs man padėti, nes aš nemokąs nė žodžio angliškai. O šiaip tai manau, kad Vyckos nebedominau todėl, kad nebeturėjau pinigų jam užmokėti už tarpininkavimą.
Nakvoti teko po tiltu
Artėjant birželio 1-ajai kambaryje pasirodė namo savininkas pakistanietis. Nereikėjo mokėti angliškai, kad suprastum: sumoku avansu nuompinigius už birželį arba nešdinuosi iš kur atėjęs. Pavartęs tuščią piniginę, atsidusęs susikroviau įrankius ir išpėdinau autobuso link. Aikštelėje laukė dar vienas nemalonumas - išaiškėjo, kad mano autobusas važiuos tik po dviejų dienų. Kaip aš džiaugiausi žmonos įžvalgumu kelnaitėse užsiūti pinigų! Neperdedu sakydamas, kad tik jie man išgelbėjo gyvybę. Žinoma, viešbučiui neužteko - tik bilietui namo.
Neraškyt, kad naktį nakvojau stotyje, o iš jos policininkų išvarytas - po tiltu, galvą pasidėjęs ant rankinės ir apsiklojęs gatvėje rasta striuke, nes iš manęs žmonės šaipysis. Laimė, ten šilčiau, o didžiausia sėkmė, kad mane, tokį nesipraususį ir jau trenkiantį nešviežiu kvapeliu, įleido į autobusą - Londone tikrai būčiau gavęs galą. Tegul prasmenga skradžiai ta Europos Sąjunga - daugiau į ją nė kojos nekelsiu.
Svarbiausia - kalba ir specialybė
Seniai Londone gyvenantys lietuviai korespondentui kalbėjo, jog pritapti užsienyje įmanoma tik turint paklausią DARBININKIŠKĄ specialybę (statybininko, autošaltkalvio, medicinos sesers, tolimųjų reisų vairuotojo ir t. t.) bei mokant tos šalies KALBĄ. Pasak žinovų, 95 procentai gegužę atvažiavusių Lietuvos piliečių nemoka kalbos, maždaug pusė neturi specialybės arba ji užsienyje bevertė. Tiek Londone, tiek Dubline (Airija) tautiečiai vyrai dažniausiai triūsia statybose, moterys - valytojomis bei kambarinėmis. Dirbdami po 12 valandų per parą, neišlaidaudami atvykėliai sutaupo po 1 000 - 2 000 litų per mėnesį. Kiti randa nekvalifikuotą, bet kukliau apmokamą darbą Airijos, Anglijos ar Ispanijos daržovių, šampinjonų bei gėlių auginimo įmonėse, tačiau ir ten darbdaviai nenori prasidėti su kalbos nemokančiais žmonėmis. Vis daugiau gegužę emigravusių nepritapėlių suka namo, į Lietuvą. Senieji Londono lietuviai tikisi, kad rudeniop naivių laimės ieškotojų Europos Sąjungoje gerokai sumažės.
S. Stasaičio nuotr.
Londone metro miegantis benamis. Kažin, ar ne lietuvis?
(parvyke-1.jpg);
Kažin, ką sapnuoja Londono valkata? Gal gimtinę Lietuvą?
(parvyke-2.jpg);
"Lietuviška" gatvė Londono pakraštyje
(parvyke-3.jpg)
