Remigijus RAINYS
Nuošaliame Anykščių rajono pakraštyje esančiame Navasiolkos kaime savamokslė dailininkė ir medžio drožėja Regina Alešiūnienė (63 m.) gyvena jau 23 metus. Moters jaunystės svajonė - studijuoti tapybą Dailės institute Vilniuje - neišsipildė, nes šeima gyveno Vargingai, ir Regina, užuot rymojusi prie drobės, 40 metų dirbo dažytoja įvairiose statybinėse organizacijose. Prieš 17 metų mirė ilgai sirgęs vyras. 5 vaikus užauginusi moteris liko gyventi drauge su jaunėliu sūnumi. Pašlijus sveikatai, tapusi antros grupės invalide savo pomėgio tapyti neatsisakė - R. Alešiūnienės paveikslai dažnai eksponuojami rajoninėse tautodailininkų parodose. Kartą jos namuose viešėjęs Šiauliuose gyvenantis brolis, medžio drožėjas, išvykdamas pamiršo vieną savo kaltą, ir Regina pabandė juo kalinėti medį. Net pačią dailininkę nustebino neblogai nusisekęs jau pats pirmasis darbelis, todėl nuo to laiko medį drožinėja nuolat. Ji ornamentais išpuošė visus savo baldus, pagamino išradingus rėmus veidrodžiams ir turi daugybę sumanymų ateičiai. Nemažai savo paveikslų ir drožinių dailininkė yra padovanojusi apylinkėse gyvenantiems žmonėms. Neretai į jos namus užsuka ir iš toliau atvykstantys, panorę, įsigyti jos darbų užsakovai.
Kai maždaug prieš mėnesį į jos kiemą įsuko tamsios spalvos automobilis, Regina pamanė, kad vėl atvyko užsakovai. Tuo metu moteris buvo namuose viena, nes sūnus dirbo Vilniuje. Tačiau iš automobilio išlipo pusamžė čigonė, kuri pasiūlė pasitikusiai šeimininkei išburti ateitį. R. Alešiūnienė nekviestai viešniai pasakė, jog neturinti pinigų, o ir burtais netikinti. Tačiau čigonė vis ją įkalbinėjo, prašydama už būrimą duoti tik kokį krepšelį bulvių. Galop Regina nusileido, tačiau būrėjos pranašysčių klausėsi neatidžiai. Jai labiau rūpėjo, kaip atsikratyti įkyruolės ir tęsti namuose pradėtą remontą. Todėl moteris nuskubėjo į kitame trobos gale, kur ji įsirengusi savo dirbtuves, esantį rūsį ir, pririnkusį porą krepšių bulvių, atidavė keistajai lankytojai. Padėkojusi būrėja sėdo į automobilį ir išvažiavo. Ar mašinoje be jos ir vairuotojo buvo ir daugiau žmonių, Regina nematė, nes galiniai ir šoniniai automobilio langai buvo užtamsinti.
Maždaug po dvidešimties minučių R. Alešiūnienė pamatė, kad tas pats automobilis sugrįžo ir, apsisukęs jos kieme, sustojo prie seno kaštono. Šį kartą iš jo išlipo trys maždaug 30 - 40 metų amžiaus vyriškiai. Du iš jų buvo apsirengę juodomis odinėmis striukėmis, atrodė gana inteligentiškai, o štai trečiasis, vilkėjęs languotais marškiniais, Reginai pasirodė įtartinas, nes buvo senokai nesiskutęs, o jo akys buvo keistai raudonos. Moteris nesuspėjo nė atsistoti, kai pamatė, jog iš kitos trobos pusės atvykėliai neša jos paveikslus, rūbus ir meta juos kieme ant žemės. Supratusi, kad vyksta kažkas negero, R. Alešiūnienė pasislėpė už į kitą kambarį vedančių durų ir, išsitraukusi visuomet su savimi nešiojamą mobilųjį telefoną, bandė paskambinti policijai. Tačiau išsigandusi moteriškė vietoj pagalbos telefono surinko numerį 118. Atsiliepusiai informacijos tarnybos operatorei moteris pasisakė apie savo įtarimus ir paprašė iškviesti policiją. Po to Regina paskambino maždaug už kilometro gyvenančiam kaimynui Vaciui ir paprašė jo pagalbos. Vacys sėdo ant dviračio ir nedelsdamas išvažiavo į R. Alešiūnienės sodybą. O tuo metu plėšikai vis nešė jiems patikusius daiktus ir krovė lauke. Kambaryje buvusį televizorių jie išsitempė raute išrovę laidus iš rozetės, susirinko ir spintoje rastą patalynę. Įsibrovėliai nukabinėjo nuo sienų R. Alešiūnienės paveikslus bei drožinius ir nešė laukan. Regina nebeišlaikė, kai vyrai išsinešė laikinai priemenėje pastatytą jos išdrožtą ąžuolinį Rūpintojėlį. Išbėgusi iš paskos ėmė ant jų šaukti, kad negražu apiplėšti vargšę seną moterį. Tuomet apšepėlis ją pastūmė. Skaudžiai užsigavusi šoną ir ranką, Regina nė nepajuto, kaip sugriebė priemenėje stovėjusį kirvelį ir jo pentimi smogė skriaudėjui į galvą. Kai vyriškis parkrito ir nebesikėlė, R. Alešiūnienė pagalvojo, kad dabar jai jau "Amen". Gavę netikėtą atkirtį, plėšikai sutriko. Dailininkė spėja, kad jie greičiausiai pastebėjo dviračiu atminantį Vacį, nes, vienas kitam kažką tarstelėję, įkišo į automobilį savo sužalotą sėbrą ir skubiai išvažiavo. Visi jų išsigabenimui paruošti daiktai taip ir liko lauke. Pradingo tik viena vyriškio rankose laikyta paklodė, į kurią jis, matyt, ketino susivynioti paveikslą. Netrukus atskubėjo ir policija, tačiau karštais pėdsakais užpuolikų sulaikyti nepavyko. Tikėtasi, jog sužeistasis kreipsis į kurią nors sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau iki šiol to neįvyko. Ikiteisminį tyrimą pradėję Anykščių teisėsaugininkai kreipėsi pagalbos ir į kitų rajonų policijos pareigūnus, nes dailininkė nupiešė, labai panašius įtariamųjų fotorobotus. Drauge su sūnumis ir žentu atgal sunešė visus daiktus, paveikslus sukabino į jų vietas, tik lauke paliko Rūpintojėlį, kuris, pastatytas ant iš akmenų sukrauto paaukštinimo, bent simboliškai saugo jos trobą. Moteris pakeitė durų užraktus tvirtesniais, tačiau pergyvena, jog policijos tyrėjai iki šiol negrąžina ekspertizei paimto jos kirvelio. Todėl dabar R. Alešiūnienė priemenėje laiko įspūdingą laužtuvą.
