Stasys VARNECKAS
Sodietis Jurgis Anskaitis, tas pats, kurio sūnus Gintarėlis pernai emigravo į Daniją kiaulių šerti, vaikšto per kaimynus ir džiaugiasi:
- Sugrįš mano užvadėlis, jau visai greitai parvažiuos! Kam, sako, svetimam krašte kiaulių uodegas raityti, jei galėsiu ir namuos.
Kaimynė Ona nustebo:
- Argi jau pats su pačia savo trijų peniukšlių apeiti nebegali? Būta čia to darbo - tik mankšta.
- Tu, Onel, labai nesupratinga. Ir iki galo neišklausai...
O galas buvo toks. Gintarėlio šeimininkas, ten fermeriu vadinamas, nusprendė plėsti savo biznį - ir ne kur kitur, o į Lietuvos pusę. Tas danas jau nutaręs ir tvartą statyti. Ir vėl ne kur kitur, o mūsų pašonėje, prie Šlamų miškelio. Pastatysiu, sako, tvartelį kokiam milijonui personų, pamokysiu jus, į kurią pusę uodegas raityti, ir raitykite sau į sveikatą. Jūs, lietuviai, sako, gabūs, išmoksite.
Ši naujiena netrukus pasklido po visą sodžių ir net už jo ribų. Prasidėjo diskusijos.
- Negali būti,- abejojo veterinaras Tadas. - Gal tas Giedrius meluoja?
- Negi balandžio pirma, kad meluotų, - tarė žodį buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Anskaičių Giedriukas ir gimnaziją pagirtinai baigė, ir šiaip vaikinas rimtas. Ne, jis nemeluoja.
Nusprendę, kad Giedraičiuko informacija patikima, sodiečiai ėmė galvoti, kaip pasipriešinti tokiai kiauliškai invazijai. Taigi apkakos tas milijonas ne tik juos, bet ir gretimus kaimus. Srutose priburbuliuosime.
- Anais laikais, - konstatavo veterinaras Tadas, - mūsų kolūkis nė dešimties tūkstančių neaugino, bet mes ir tada vaikščiojom apskretę. O dabar - milijonas.
Diskusiją nelauktai užbaigė sodietė Morta, kuri laisvalaikiu meta kortas, buria iš kavos tirščių, gaidžio žarnų ir visokių kitokių dalykų.
- Aš, - pasakė Morta, - jau seniai žinojau, kad taip ir bus. Man kiaulės blužnis, tos, kur pernai nužviginau, pasakė: nenorėjo Lietuvėlė sovietų ferma būti - bus danų. Nuo likimo nepabėgsi.
