Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors po Bizierių kaime (Šakių r.) gyvenusios 62 metų Dalės Marijonos Vaičiūnienės mirties praėjo maždaug mėnuo, daugelį aplinkinių gyventojų iki šiol jaudina klausimas - ar moteris iškeliavo Anapilin be pašalinių pagalbos, ar buvo nužudyta... Žmonės piktinasi policijos pasyvumu - jiems atrodo, kad Šakių rajono policijos pareigūnai dirba paviršutiniškai, net nebando įsigilinti į visas įvykio aplinkybes ir neieško galimų šios moters mirties kaltininkų. Tuo tarpu Šakių rajono PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Tautvydas Sluoksnaitis patikino, jog jau tą pačią liepos 24 dieną, kuomet buvo rasta mirusi D. M. Vaičiūnienė, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiuo metu laukiama teismo eksperto išvadų, kurios leis priimti tolesnį sprendimą - ar tyrimą tęsti, ar nutraukti. Labiau linkstama prie nuomonės, jog moters mirtis nebuvo smurtinė. Esą jau per pirminę apžiūrą tuo buvo beveik įsitikinęs Tauragės ekspertas Antanas Gedminas. D. M. Vaičiūnienės mirties liudijime parašyta, jog ji mirusi liepos 20 dieną, tačiau mirties priežasties negalima nustatyti dėl lavono suirimo... Taigi labai įdomu, kokias išvadas pateiks teismo ekspertai.
Dviejų aukštų mūriniame name, kuriame maždaug nuo 1990 metų gyveno D. M. Vaičiūnienė, suradome velionės dukrą Daivą Milkaitienę. Moteris pasakojo, jog pastaruoju metu motina dažnai girtaudavo. Esą kiekvieno mėnesio dešimtą dieną gavusi pensiją ji išeidavo iš namų ir nesirodydavo maždaug savaitę. Kaimo "taškuose" nusipirkdavusi pilstuko arba samanės ir girtaudavusi viena, o nakvodavusi tame pačiame kaime esančiose apleistose negyvenamose sodybose ar ūkiniuose pastatuose. Taip atsitiko ir po liepos 10-osios. Esą gavusi pensiją ji iškart dingo ir daugiau nebepasirodė. Pirmąją savaitę D. Milkaitienė savo motinos nepasigedo - mane, jog ji, kaip paprastai, kažkur netoliese lėbauja. Kai prasidėjo antroji savaitė, o motina vis negrįžo namo, Daiva esą pradėjusi jos ieškoti. Apvaikščiojusi motinos pamėgtas negyvenamas sodybas, išbraidžiusi visus pašalius, klausinėjusi žmonių. Pastarieji esą patikinę motiną matę tai vienur, tai kitur. Dėl to manydama, jog motina sveika ir gyva, dukra į policiją nesikreipė ir jos paieškos neskelbė... Galiausiai liepos 24-osios rytą Daiva Milkaitienė esą išvariusi į lauką pasiganyti viščiukus ir netikėtai už mėsos rūkyklos pamačiusi "kažkokį gūbrį", o tiksliau - ant žemės gulinčią motinos striukę. Tą pačią, kurią moteris vilkėjo išeidama iš namų. Daiva artyn prieiti nedrįso - jautė, jog ten gali būti motinos kūnas. Pašaukė savo vyrą Česlovą, kuris visą savaitę nebuvo namuose (jis esą dirba pas ūkininką, o pastaruoju metu daug laiko praleidžia po šiųmečių Joninių mirusios motinos sodyboje Lukšiuose). Tačiau ir sutuoktinis artyn nėjo. Tada teko kviesti kaimynes... Keista, bet dukra prie rasto savo gimdytojos kūno taip ir neprisiartino. Ji tiktai pasakojo, kad iš tolo buvo matyti, jog palaikai visiškai suirę - atvykę kriminalistai bei ekspertas juos dėjo į maišą dalimis.
Paklausta, kas atsitiko, Daiva sakė, jog kiek anksčiau motina skundėsi širdies negalavimais, tačiau galbūt galėjo mirti ir nuo "šnapso". Esą šalia mirusiosios radusi degtinės butelį, kuris toje vietoje kartu su velionės striuke guli iki šiol... D. Milkaitienė sakė vis dar negalinti prisiartinti prie tos baisios vietos ir bijanti judinti velionės paliktą rūbą...
- Man labai sunku girdėti, ką šiuo metu kalba kaimo žmonės, - atsidususi prisipažįsta D. Milkaitienė. - Mane kaltina, neva aš galėjau ją nužudyti... Tai labai žeidžia. Mama pradėjo gerti po tėvo mirties (maždaug nuo 1990 metų), nes jo labai gailėjo. Ji dažnai prašydavo manęs pinigų, o jei neduodavau nors lito, gaudavau į kaulus. Turėdama bent kelis litus, jinai jau šeštą ryto patraukdavo į taškus... Ar aš ją mušiau? Daugiau gaudavau nuo jos... Mama labai nesugyveno su mano vyru Česlovu (jis tikrai yra bjauraus charakterio). Prieš kokius penkerius metus jis buvo sulaužęs mamai ranką, ne kartą ją sumušęs... Ir neteisybę sako žmonės, jog aš motinos nemylėjau... Dabar taip liūdna - likau vienui viena, jokių artimųjų (tuo momentu Daivos skruostu nurieda ašara...).
Kodėl kaimo žmonės ėmėsi prokuroro ar policijos pareigūnų vaidmens? Ogi todėl, jog netiki, kad D. M. Vaičiūnienė mirė sava mirtimi. Jiems iki šiol labai keista, kodėl taip ilgai dukra nerado motinos kūno, kuris gulėjo jos kieme, vos ne prieš akis. Likus maždaug trims paroms iki lavono suradimo aplinkiniai jau nebegalėjo pakęsti pasklidusios nepakeliamos smarvės, tačiau Daivai tai nė kiek nekliudė - ji tikino nieko neužuodusi. Žmonės mano, jog D. M. Vaičiūnienė buvo sumušta ir greičiausiai mirė, tad kūnas galėjo būti kurį laiką laikomas "bulvinėje" (ūkiniame pastate), o paskui nuvilktas ir numestas už rūkyklos... Esą motiną skriaudė tiek dukra, tiek žentas. Pastarasis galbūt daug stipriau. Aplinkiniams kelia daug įtarimų šalia lavono rasti du buteliai - vienas tuščias, kitas pilnas degtinės - ir dar "fleškutė" striukės kišenėje. Esą Dalė niekad namo neparsinešdavusi pilno butelio - moteriškė bijodavo, kad ugningojo vandenėlio iš jos neatimtų dukra su žentu. Atrodo, jog šįkart buvo tyčia po kūnu pakišti buteliai, kad būtų sukurtas atitinkamas įvaizdis, kad moteris mirė nuo degtinės...
Velionės žentas Česlovas Milkaitis, kaimiečių tvirtinimu, yra gan agresyvus. Kaimo gyventojams jau buvo pabodę šauksmai, sklidę iš D. M. Vaičiūnienės kiemo - kasdien po kelis kartus jie girdėdavo senosios šauksmą, prašantį gelbėti... Nuo laiptų vyras nesibodėdavo "nuleisti" ne tik uošvę, bet ir žmoną. Pastaroji taip pat buvo dažnai sumušta kaip obuolys - tiktai nė viena iš moterų niekam nesiskųsdavo. (Pasakodami tokias istorijas žmonės ir dabar jaučia baimę - esą Česlovas Milkaitis ne kartą grasinęs padegti gyventojų namus arba visus iššaudyti. Esą jis turįs nelegaliai laikomą šautuvą, todėl jaučiąsis labai drąsus ir Nenugalimas...) D. M. Vaičiūnienė esą nuolat buvusi skriaudžiama, vejama iš savo namų. Žmonės pasakojo, jog dėl tokio žeminimo moteris po truputį degradavo. Esą kas belieka žmogui, kai dukra su žentu išmeta iš namų - arba žudytis, arba nusigerti... D. M. Vaičiūnienė ne kartą rasta žiemą įsiraususi į kaimynų šiaudų kūgį. Žmonės pasakojo, jog sykį moteris vos mirtinai nesušalo - spiginant 18 laipsnių šalčiui šieno kaugėje ji buvo praleidusi net kelias paras, nušalusi kojas (tada teko amputuoti po pusę pėdos) ir apskritai vos pavyko ją išplėšti iš mirties nagų... Tiesa, D. M. Vaičiūnienė, kaip ir jos dukra su žentu, dažnai išgerdavo. Pasirodo, visa šeima girtaudavo atskirai, tiktai muštis sueidavo į krūvą... Žmonės D. M. Vaičiūnienės labai gailėjo, nes prisiminė ją buvus labai darbščią, tvarkingą, kaimo žmonės dažnai talkinusią moteriškę.
