Irena ZUBRICKIENĖ
Sūdavos kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantys ūkininkai Irena (57 m.) ir Jonas (53 m.) Jablonskiai užaugino tik vieną dukterį, tačiau jų namai visada pilni vaikų klegesio ir su tuo susijusių rūpesčių. Ši pastogė, rodos, negali būti be globotinių. Anot Klausučių seniūnijos seniūnės Gemos Skystimienės, jeigu tokių žmonių, kaip didelės širdies Irena Jablonskienė, būtų daugiau, Lietuvoje greitai nebeliktų nei elgetų, nei valkatų.
Priglobė neįgalią motiną
Šiuo metu Jablonskių namuose kasdienybė sukasi apie trečiuosius bebaigiantį Evalduką. Kartu gyvena ir nuo vaikystės proto negalią turinti mažylio motina Regina Radišauskaitė (24 m.). Jeigu ne Irenos ryžtas prieš porą metų, šiandien Evaldas būtų atskirtas nuo savo mamos, kuri viena nepajėgi rūpintis savo vaikeliu. Jaunoji mama greičiausiai gyventų kuriame nors psichoneurologinių ligonių pensionate. Bent šitaip buvo planuota, kai Regina daugiau nei pusę metų su savo naujagimiu gyveno Kaune, Kartų namuose. Vaikų namuose užaugusiai ir panašaus likimo mylimojo paliktai merginai grėsė gyvenimas atskirai nuo sūnelio. Šį, iki pirmojo gimtadienio priglobtą Kartų namuose, vėliau būtų auginę vaikų namai, geriausiu atveju - kokie nors globėjai.
Irena Jablonskienė padovanojo Reginai galimybę gyventi kartu su vaikeliu. Moteris sakė savaitę negalėjusi ramiai gyventi, kai tik iš spaudos sužinojo apie jaunutės neįgalios motinos likimą. Po įkyrių svarstymų (juk nežinojo, kokio stiprumo negalia kamuoja vienišą gimdyvę) Irena nuvyko į Kartų namus, pakalbėjo su direktore ir parsivežė Reginą su tuomet aštuonių mėnesių Evalduku. Manė, porą savaičių pagyvens visi kartu ir tada rimčiau apsispręs. Po tų savaičių sprendimas buvo aiškus - gana tylenis Irenos vyras pratarė: "Atgal juk neveši", ir tuo viskas buvo pasakyta.
Globotiniai atkuto
Dabar Regina ir Evaldas nė kiek nepanašūs į tuos nelaimėlius, kuriuos Irena parsivežė iš Kauno. Dažniausiai tik palatose augęs mažylis buvo tikras ligų patalas - nukamuotas ir bronchito, ir astmos. Kartu su juo iš Kauno "parvyko" ir krepšys vaistų bei medikų nurodymai, kaip gydyti mažylį. Irena, vadovaudamasi savo gyvenimo patirtimi, pradėjo mažinti berniukui skirtus medikamentus ir gydyti kūdikį vaistažolių arbatomis, taikyti kitus liaudiškus gydymo metodus. Bronchitas ir astma, Irenai kartu su Evaldu kelias dienas dar pagulėjus ligoninėje, pradėjo trauktis. Didžiausia bėda buvo nuraminti mažylį naktimis, nes jis, tarsi išgąsdintas, pradėdavo klykti. Irena, prisiminusi bemieges naktis, kai pati augino savo vienturtę Linutę (dabar 24 m.), vaikščiodavo su globojamu kūdikiu glėbyje, ramindavo jį glamonėmis ir lopšinėmis. Berniukas pamažu, anot Irenos, atėjo į save.
Šiandien Evaldas - guvus, viskuo besidomintis ir sparčiai besivystantis rubuilis vaikas. Irenos nuomone, visiškai sveikas - be jokio motinos negalios "antspaudo". Namų džiaugsmas ir sielos atgaiva. Net sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų gyventi kitur. Irena nuolat vedžiojasi jį kartu su savimi - rodo gėles, mėnulį, žvaigždes, pasakoja apie mišką ir jo gyventojus, aiškina, kokie pavojai tyko vandenyje. Net ir dirba kartu su juo: Evaldas žino, kad į tvartą eiti tuščiomis rankomis - nevalia, todėl prirauna žolių (pašaro), moka kalbinti karves, arklį, jau supranta, ką reiškia ravėti daržus. Jokie globos namai mažyliui nesuteiktų tokios gyvenimo patirties, kokią jis gauna Jablonskių namuose.
Sveikesnė jaučiasi ir Evaldo mama Regina. Jeigu iš pradžių ji net nesuvokė, kad kūdikį reikia maudyti šiltame vandenyje, nežinojo, kaip, kada ir kuo jį maitinti, nemokėjo aprengti (pavyzdžiui, storesnį drabužėlį aprengdavo po plonesniuoju), tai dabar Irena jau drąsiai gali palikti Reginą vieną su sūneliu net kelioms valandoms. Jaunoji mamytė labai rūpestinga, imli, švelni, judri - netingi paskui Evaldą bėgioti, tik vis dar reikia jai tai priminti. Anot Irenos, o kantrybės, kuria pasižymi Regina, reiktų pavydėti net ir sveikoms jaunoms mamytėms. Gyvenimas kartu su sveikais žmonėmis, šiems vis prižiūrint ir skiriant dėmesio, tarsi būtų sustiprinęs ir nuraminęs Reginą. Ligos požymiai vis retesni, mažiau kamuoja kūno drebulys. Jaunoji moteris, žiūrėk, vis myluoja ir bučiuoja savo sūnelį, kuris tikrosios motinos šilumos galėjo ir nepatirti.
Augina kaip savus
Jablonskių namuose užtenka vietos ir globotiniui Raimondui Januškevičiui (23 m.). Jis šioje pastogėje - nuo paauglystės. Tada, bene prieš aštuonerius metus, Irena, turėdama pažįstamą Kybartų internatinėje mokykloje ir žinodama, kad darbuotojai nuolat ieško žmonių, galinčių priimti nelaimėlius vaikus nors per vasarą, susigundė pasirūpinti Raimondu, kuris buvo likęs vasaroti internate. Artimesnė pažintis su paaugliu buvo spalvinga - buvo ir džiaugsmo, ir kartėlio. Raimondo geri ir blogi įpročiai jau buvo susiformavę, tad Irenai ir ašarą tekę nubraukti, ir tyliai sau pasvarstyti, ar nepaskubėta atverti namų duris svetimam, likimo talžytam vaikui. Bet kai po vasaros Raimondas užsiminė nenorįs grįžti į internatą, Irenos širdis neleido jam paprieštarauti. Šitaip globotinis liko Jablonskių namuose, pradėjo lankyti vietos mokyklą. Ją baigęs įstojo į Profesinio rengimo centrą.
Dabar vaikinas - jau diplomuotas mašinistas, dirba. Išmano apie visus ūkio darbus ir moka juos atlikti. Jeigu kada nors pats sukurs savo šeimą, Irena žada padėti ir jai. Globėjai ir globotinis nekuria rimtų jo ateities planų ir nenurodinėja, kaip gyventi - viskas, anot Irenos, vyksta savaime.
- Auginau jį kaip savo vaiką, kad, susidūręs su gyvenimo nagais, žinotų, jog yra žmonių, kurie jo neatstums ir priglaus, kad norėtų ir mokėtų kovoti su sunkumais, - sakė Irena. - Jeigu reikia, Raimondą ir drausminu, ir baru. Man svarbiausia, kad jis būtų doras žmogus - niekada neitų vagiliauti ar plėšikauti. Vaikinas turi ydų, tačiau visi kartu bandome jų nusikratyti. Šitaip auklėju visus, kas apsigyvena po mano stogu.
Norėdama, kad Raimondas nesijaustų vienišas kaip pirštas, Irena padėjo jam sužinoti apie savo praeitį, apie motiną. Kol kas žinoma tik tiek, kad motina vyresnė už Raimondą tik 17 metų, gyvena kažkur pajūryje, kelis kartus vis keitusi gyvenamąją vietą. Motinos paieškomis dabar užsiima artimųjų ieškančios populiarios televizijos laidos darbuotojai.
Ne našta, o būtinybė
Seniūnė G. Skystimienė, pasakodama apie Ireną Jablonskienę, bandė suskaičiuoti visus jos globotinius, kuriais rūpintasi ir trumpesnį laiką. Tai nebuvo lengva. Esą Irena priglobia pulką svetimos šeimos vaikų, kai šių mamytė išvažiuoja vėl gimdyti, lanko ligoninėje net nepažįstamus, kurie primiršti savo artimųjų. Vieniems duoda pinigų, jeigu sužino, kad ištiko bėda, kitiems priperka lauktuvių, jeigu mato, kad užklupęs badas ir skurdas, tretiems suteikia darbo, kad nesijaustų nuolat tik šelpiami. Irenos pastogėje ramybę ir šilumą keliems metams ar mėnesiams radę ir kaimynų, ir giminaičių vaikai. Pastariesiems moteris užleidusi nusipirktą sodybą kitame kaime.
Kam Irenai reikia, anot vieno jos giminaičio, tos papildomos naštos, kai pati turinti įvairių rūpesčių (nemenką ūkį - daržų ir gyvulių)? Moteris turi savo atsakymą: tai ne našta, o kiekvieno žmogaus gyvenimo būtinybė - padėti vargstančiam, pagirdyti ištroškusį, pamaitinti alkaną, sušildyti sušalusį. Anot Irenos, globa ir rūpestis - joks žygdarbis, o paprasčiausias žmoniškas reikalas. Esą jeigu kiekvienas nors vieną nelaimėlį padarytų laimingą, nors vieną paklydėlį sulaikytų už uodegos, kai linkstama į gyvenimo dugną, visų kasdienybė būtų džiugesnė ir šviesesnė!
Irenai atrodo, kad ji gyvena taip, kaip jai liepia širdis. O tie "širdies diktantai" greičiausiai paveldėti iš jau amžiną atilsį motinos. Po karo mama buvo priglaudusi visų atstumtą merginą su vaikeliu. Irenai tekdavę mamos liepimu dažnai aplankyti ir atokiau gyvenusią senukų porą, kurioje moteriškė buvo akla, - nunešti jiems maisto, padėti buityje. Paaugusiai teko guosti ir pačios tėvus, netekusius net keturių savo vaikų - du mirė būdami dar kūdikiai, o du mažamečiai dingo per karą. (Irenos vis neapleidžia mintis, kad abu prapuolėliai dar gali būti gyvi - užaugę geradarių namuose.) Likusi vienturtė Irena ligino savo tėvelius, todėl nebaigė jokių mokslų, neatitrūko nuo namų. Užtat išeita didelė gyvenimo mokykla, išmokiusi nepraeiti pro kenčiantįjį, įdiegusi mintį, kad kiekvienam žmogui reikalingas didelis dėmesys, darantis jį saugų ir ramų.
Nusispjaut ant visų kalbų!
Irena neslėpė neretai išgirstanti kalbų, kad ji - globėja "su išskaičiavimu". Esą tik dėl pinigų tas širdies gerumas ir dėl pigios darbo jėgos nemenkame Jablonskių ūkyje. Moteris teigė galinti tik nusispjauti ant tokių kalbų. Globoti atstumtuosius (pavyzdžiui, Raimondą) ji pradėjo dar tada, kai valstybė neskirdavo globėjams materialinės paramos. O auklėti darbu, anot Irenos, tai pats tiesiausias kelias į būsimą dorą savarankišką kasdienybę. Būti darbščiam - žmogaus gyvenimo privalumas.
- Negražu, kai žmonės skaičiuoja svetimus pinigus, bet aš turėčiau tokius nuraminti, kad, suteikdama pastogę varguoliams, tikrai nesusikroviau turtų, - kalbėjo Irena. - Tai rodo mūsų buitis. Tegul kiekvienas, susigundęs globotinių pinigais, priima pagyventi svetimą vaiką, ir tada galės pasakyti, ar labai jau šildo tie globotinių pinigai. Tik taip galėtų nuraminti kirbantį pavydo ir įtarimų kirminą. Jeigu imčiau tokias kalbas į galvą, turbūt į kiemą negalėčiau išeiti. O aš "negirdžiu", ką pikti žmonės šneka - blogos kalbos prie manęs nelimpa, nes nieko neapvogiau, nieko nenuskriaudžiau ir turiu storą odą! Antraip nesidomėčiau beglobiais. Jeigu per karą lietuviai priglausdavo žydus, rizikuodami net gyvybe, tai rūpintis nelaimėliais taikos metais - žmogaus prievolė. Ir joks didvyriškumas. Būtų didvyriška, jeigu pasiimčiau globoti nevaikštančius, aklus ar agresyvius invalidus.
Irena sakė ateityje net nelaukianti globotinių atlygio už suteiktą pastogę ir rūpestį. Didžiausias atpildas - gerai susiklostę globotinių gyvenimai, kai negresia nei badas, nei "zona". Anot Irenos, didelė širdis ir neišsenkanti kantrybė - tai tos vertybės, kurios neleidžia žmogui rūpintis tik savimi. Ir jokios akcijos nepaskatins žmogaus ištiesti ranką kitam, jeigu nėra įgimto ar išsiugdyto polinkio tai daryti.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Svetimus globojanti Irena Jablonskienė teigia, kad jokie litai ir jokie turtai neatstos šilto bendravimo kainos
- Neįgali Reginutė ir jos sūnelis Evaldas gyvena kartu tik Irenos Jablonskienės dėka
2005 07 12
