Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Seimo pirmininko Artūro Paulausko, Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo Sveikatos reikalų bei Žmogaus teisių komitetų, medikų ir pacientų organizacijų susitikime prieita prie vieningos išvados, jog nors nuo sausio 1-osios pradėjęs galioti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas yra su spragomis, kol kas taisomas nebus.
Tai reiškia, jog pacientas ir toliau turės duoti raštišką sutikimą taikyti bet kokias medikų paskirtas procedūras ir gydymą (tarsi ligonis geriau už daktarą žinotų, koks gydymas, kokios procedūros jam reikalingiausios), be paciento sutikimo medikai negalės pranešti apie jo sveikatos būklę (ir net to, ar žmogus vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje yra gydomas!), o nepilnamečiai vaikai be tėvų ar kitų įstatyminių atstovų palydos į polikliniką nebus išvis priimami!
Praėjo mėnuo nuo įstatymo įsigaliojimo ir redakciją užgriuvo pasipiktinusių pacientų laiškai bei telefono skambučiai. Štai trisdešimtmetis kaunietis, iš policijos sužinojęs apie tai, kad jo tėvas pateko į avariją ir sunkios būklės išvežtas į ligoninę, kone pusdienį sugaišo, kol išsiaiškino, kurioje gydymo įstaigoje nukentėjusysis yra gydomas. Taip atsitiko dėl to, jog į ligoninę senolis buvo atvežtas be sąmonės, taigi Priėmimo skyriuje negalėjo pasakyti "taip" dėl informacijos apie jo buvimo vietą ir sveikatos būklę teikimo artimiesiems ar kitiems suinteresuotiesiems asmenims. Gerai, kad šio ligonio sūnus su savimi turėjo asmens dokumentus, patvirtinančius, kad juodu sieja artimi giminystės ryšiai. Antraip greičiausiai būtų tekę sugaišti dar ne vieną valandą, kol būtų pavykę išsiaiškinti vieną vienintelį, tačiau be galo svarbų klausimą - kur tėtis esąs, kokia jo būklė.
Po šio kuriozinio atvejo Kauno medicinos universiteto klinikų administracijos atstovai, suprasdami aklo įstatymo paragrafų laikymosi absurdiškumą, priėmė sprendimą griežtą informacijos apie ligonį teikimo tvarką kiek sušvelninti. Nuo šiol, paskambinus į klinikų Informacijos skyrių, informatorė jau neatsakys: "Telefonu jokia informacija neteikiama", o geranoriškai išsiaiškins ir praneš, ar ligonis tikrai yra gydomas klinikose; jei taip, ar sutinkąs, kad informacija apie skyrių, kuriame jis gydomas, bei apie jo sveikatos būklę būtų viešinama. Pasak informatorės Stasės Motiekūnienės, jei kompiuteryje bus pažymėta ligonio "taip", informacija, kuriame skyriuje jį surasti, bus teikiama ir telefonu visiems to pageidaujantiesiems. Tačiau jei nurodytoje grafoje bus ne pliusiukas, o minusiukas, jokios informacijos (nei telefonu, nei atvykę į vietą) negaus ne tik kaimynai, šiaip pažįstami ar smalsuoliai žurnalistai, bet ir artimieji, šeimos nariai.
O jei ligonis į klinikas pateko sunkios būklės, nesąmoningas, taigi ir negalėjo pareikšti savo pageidavimo dėl informacijos teikimo, pasakyti "taip" ar "ne"?
Pasak informatorės S. Motiekūnienės, tuomet bus susisiekta su skyriaus, kuriame ligonis gydomas, personalu ir sužinota, galbūt tasai pilietis jau atgavęs sąmonę, jaučiasi geriau, gali kalbėti ir dabar pateikti sutikimą ar prieštaravimą dėl informacijos teikimo. Jei ligonis dar neatsigavęs, artimiesiems teks atvykti į gydymo įstaigą ir pateikti giminystės ryšius įrodančius dokumentus.
- Ar daug ligonių nenori, kad informacija apie jų buvimo vietą ar sveikatos būklę būtų viešinama? - pasiteiravome informatorės.
Pasirodo, viešumo daugiau baiminosi ligoniai, į klinikas paguldyti pirmosiomis sausio dienomis. Dabar situacija keičiasi - minusiuką atitinkamoje grafoje paprašo įrašyti tik vienas kitas stacionarizuojamas ligonis. Informatorės nuomone, pirmosiomis dienomis ligoniai greičiausiai nelabai suprato klausimo esmę (ar sutinkate, kad informacija apie jūsų sveikatos būklę būtų skelbiama ir panašiai), todėl ir jautėsi šiek tiek sutrikę, be reikalo to sąlyginio viešumo baiminosi.
Tokia pati informacijos apie ligonį teikimo tvarka, kaip sužinojome, šiuo metu yra ir sostinės Lazdynų greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Ligoniai esą nori, kad juos aplankytų ne tik artimieji, bet ir giminaičiai, kaimynai, draugai, ir nereikalauja slėpti, kuriame skyriuje gydomi. Na, viešumo baiminasi nebent tiek, kurie į ligoninę pateko dėl apsinuodijimo alkoholiu, narkotikais, bandė nusižudyti ar panašiai...
Sudėtingesnis informacijos apie vaikų gydymosi vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje teikimą klausimas. Nors įstatymas veikia visoje šalyje, kaunietiška tvarka, pasirodo, skiriasi nuo vilniškės. Antai Kauno medicinos universiteto Vaikų klinikos Priėmimo skyriuje sužinojome, jog informacija apie tai, ar vaikas gydomas šioje klinikoje (o jei taip - kokiame skyriuje) teikiama bendrojoje (vaikų ir suaugusiųjų) informacijoje. O štai Vilniaus universitetinės Vaikų ligoninės Priėmimo skyriaus darbuotojos telefonu nenorėjo kalbėti išvis. Girdi, jokia informacija telefonu neteikiama - atvykite į vietą ir paklausite, ką norite sužinoti. Hm, o jei, sakysime, panevėžiečių šeima atskubės į Vilnių ir tik čia sužinos, kad jų vaikas - ne Vilniuje, o Kauno klinikose? "Tada ta šeima nuvažiuos į Kauną", - buvo kuo ramiausiai paaiškinta. Bet juk tai papildomos išlaidos, be to, brangus gali būti ir laikas! "Niekuo negalime padėti, - priėmimo skyriaus darbuotoja buvo abejinga bet kokiems prašymams ar galimoms išimtims. - Toks įstatymas".
Tikėkimės, jog vilniškiai greitu laiku paseks Laikinosios sostinės kolegų pavyzdžiu ir, atsižvelgę į konkretų atvejį, nesudarys papildomų kliūčių sutrikusiems namiškiams kuo skubiau gauti tikslią ir visapusišką informaciją.
Dar viena bėda - nepilnamečių vaikų priėmimas pas apylinkės gydytoją, poliklinikoje. Štai šviežias pavyzdys: kaunietis Lukas (15 m.) sukarščiavo, ėmė smarkiai kosėti. Mama vaiko neišleido į mokyklą, iš pat ryto paskambino į polikliniką, norėdama ligoniuką užregistruoti pas apylinkės gydytoją. Registratorė iškart įspėjo: gydytoja vaiko nepriims, jei jo nelydės motina arba tėvas. Ką daryti, juk ir motina, ir tėvas dirba tokį darbą, jog negali išeiti nė minutei, juo labiau kad paauglys, nuo mažų dienų labai savarankiškas berniukas, jau seniai vienas nueidavo ir pas gydytoją pediatrą, ir pas odontologą. Registratorė darsyk pakartojo tą patį. Girdi, jokių išimčių nebus, nes to nenumato įstatymas. Tuomet Luko mamytė paprašė užregistruoti gydytojos vizitą į namus - kad sukarščiavusiam sūnui nereikėtų be reikalo sukarti kelio į polikliniką ir atgal, jei, neduok Dieve, laikantis įstatymo raidės, vaikas taip ir nebūtų priimtas gydytojos. "Jei namie nebus suaugusiųjų, gydytoja vaiko irgi negalės apžiūrėti", - įspėjo iškvietimų registratorė. Luko motinai trūko kantrybė. Pyktelėjusi moteris pasiteiravo, ar tai reiškia, kad be tėvų buvimo šalia vaikas būtų paliktas be priežiūros net ir tuomet, jei kiltų pavojus gyvybei? Po ilgų aiškinimųsi ir derybų gydytoja pediatrė į polikliniką atėjusį Luką priėmė ir be tėvelių palydos...
Taip, buvo padaryta išimtis. O visais kitais atvejais nepilnamečiai vaikai į gydytoją gali kreiptis tik su tėvais. Daugelio paauglių vaikų tėvelių nuomone, toks nurodymas nestebintų, jei būtų kalbama apie vaikus, pavyzdžiui, iki dvylikos metų. Tačiau kai tėvai turi atsiprašinėti iš darbo ir į polikliniką palydėti šešiolikmečius, septyniolikmečius ar tuoj švęsiančiuosius pilnametystę (juolab kai atvykstama tik kompensuojamųjų vaistų recepto sergant lėtine liga), tokios įstatymo nuostatos esą ir juokina, ir pykina.
Tad nors kol kas nesiruošiama spragomis išgarsėjusio įstatymo taisyti, tikėkimės, jog Sveikatos apsaugos ministerija visus jau kilusius ir ateityje kilsiančius keblumus ištaisys priimdama poįstatyminius aktus, o medikams nurodys ne aklai žiūrėti įstatymo raidės, o dirbti lanksčiai, atsižvelgti į konkrečią situaciją...
