Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietis Vladas Tubis (25 m.), gyvendamas kelių butų mediniame name ir norėdamas jame įvesti tvarką, netikėtai tapo žudiku. Nepakęsdamas, kad virš jo esančiame bute nuolat triukšmaujama, iki tol teigiamai charakterizuotas vaikinas taip "paauklėjo" minėto buto šeimininką, kad nelaimėlis netrukus mirė.
Žadėjo "duoti į sprandą"
Dabar Vladas, anksčiau niekada neteistas jaunuolis, kadaise pats patyręs nelengvą globos namų auklėtinio dalią, labai gailisi, kad lemtingąjį liepos 23-osios vakarą nesugebėjo suvaldyti savo įsiūčio. Tą vakarą jis į namus sugrįžo šiek tiek išgėręs. Sutikęs kieme kaimyno Antano Paplausko (76 m.) sūnų Arvydą (40 m.), vaikinas įsakmiai nurodė jam "tvarkyti tėvą" - esą jo bute nuolat triukšmaujama, dvokia išmatomis, per langą spjaudoma, šiukšlinama aplinka. Išdėstęs savo reikalavimus, Vladas nuėjo į savo butą. Vaikinas tikrai labai niršo - apie nepakenčiamą pensininko A. Paplausko gyvenimo būdą jis prieš kelias dienas jau buvo užsiminęs ir kaimynui Stanislovui, nuo kurio neslėpė, kad vieną dieną šiukšlintojas ir triukšmadarių globėjas "gaus į sprandą", jeigu nesitvarkys.
"Subaladojo kaip obuolį"
Atsigulusiam Vladui užmigti nesisekė - virš jo galvos buvo girdėti kelių asmenų balsai, įkyrus stuksenimas. Vaikinas nepatingėjo atsikelti (anot paties, jeigu būtų buvęs blaivus, gal būtų iškentęs arba nekreipęs dėmesio) ir užlipo į antrąjį aukštą. Matė, kad pas Antaną Paplauską yra vienas sugėrovas. Tai buvo toks Vytas Josiukas, pravarde Pipiras, kuris stengėsi į šeimininko ir jo kaimyno pokalbį nesikišti. Vladas, reikliai paprašęs apsiraminti, sulaukė senuko priešiško atsakymo - esą niekas neturi teisės jam nurodinėti! Šie žodžiai Vladą įsiutino. Jis nemąstydamas kirto kumščiais sunkiai vaikštančiam kaimynui per galvą, po to dar pastvėrė jam po ranka pasitaikiusį radijo aparatą - trenkė ir juo. Kai pensininkas susmuko, jaunuolis daužė jį pagriebta medine statulėle ir spardė. Vienu momentu, kai senukas jau buvo gavęs pirmuosius smūgius, sugėrovas Pipiras skubiai nėrė pro duris, palikdamas bejėgį bičiulį vieną prieš jauną, agresyviai nusiteikusį priešininką. Vėliau Pipiras sakys Arvydui, kad buvo labai baisu - esą tėvukas buvo "subaladotas kaip obuolys"...
Palikęs sumuštą kaimyną, Vladas parėjo į namus. Tik kitą dieną paaiškėjo, kad jis tapęs žudiku. Mat A. Paplauskas nuo patirtų sužalojimų netrukus mirė. Ekspertai nustatė, kad nelaimėlis patyręs sunkią galvos traumą, žiauriai sumuštas ir į kitas kūno vietas.
Nužudytas per gimtadienį
Tiriant įvykį paaiškėjo, kad lemtingąją liepos 23-ąją A. Paplauskas jau nuo ryto šventė savo gimtadienį. Buvo atėjęs sūnus su savo sugyventine, dalyvavo ir kur kas jaunesnė Antano draugė Eugenija. Vaišės buvo kuklios, nes visi sveikintojai verčiasi sunkiai. Pavyzdžiui, sūnus Arvydas Paplauskas, pravardžiuojamas Žiogu, iki šiol bene kiekvieną ankstyvą rytą eina savo "tarnybą" mieste - "tikrina" atliekų konteinerius ieškodamas butelių. Būtent sūnus tuokart buvo likęs pas tėvą pašvęsti ilgiau, o abi moterys išėjo anksčiau savais reikalais. Tuomet pas Paplauskus atėjo ir jau minėtas bičiulis Vytas. Kai baigėsi turėtas butelis degtinės, vyrai nusprendė dar gauti pinigų ir vaišes pratęsti. Solenizantas Antanas pasiėmė iš savo senovinių pinigų kolekcijos vieną pinigą ir su sūnumi ketino jį parduoti vienos kavinės savininkui. Bet sandėris neįvyko - Antanas, neradęs pirkėjo, grįžo be butelio. Jo sūnus Arvydas, dar prieš tai išgąsdintas kieme sutikto Vlado Tubio, išvis nebegrįžo.
Žiauriai sumuštą ir kraujuose paplūdusį Antaną Paplauską, kuris jau buvo miręs, pirmoji aptiko jo draugė Eugenija, į namus parėjusi naktį. Ji, supratusi, kas įvyko, puolė ieškotis kaimynų ir policijos pagalbos. Iš pradžių kaltės šešėlis krito ant senuko sūnaus ir neoficialios marčios, kuri Marijampolės policijai pažįstama kaip kelis kartus teista, girtaujanti, įžūloka moteris. Šiems įtarimams nepasitvirtinus ir pradėjus ieškoti kitų "galų", buvo prieita prie jaunojo kaimyno Vlado, kuris buvo viešai reiškęs nepasitenkinimą dėl pensininko gyvenimo būdo.
Ar išvengs nuteistųjų smurto?
Vladas Tubis neneigė savo kaltės. Jis tik tikino, kad "neapskaičiavo jėgų" ir dėl to labai gailisi. Šią baudžiamąją bylą neseniai išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas paskyrė V. Tubiui itin griežtą bausmę - vienuolika metų praleisti už grotų.
Tikėtina, kad nuteistasis pateks į pataisos namus, kur bausmę atlieka buvę policininkai, muitinės darbuotojai ir kiti valstybės pareigūnai bei karinę tarnybą "zonoje" atlikę asmenys. Būtent tokią tarnybą (atsitiktinai patekęs į specialų pulką, saugojo kalinius) prieš keletą metų atlikęs ir Vladas Tubis. Vaikinas jau spėjo savo kailiu pajausti, kad areštuotieji ir kaltinamieji bei nuteistieji tokių buvusių kareivių nekenčia ir pagal nerašytus kalinių įstatymus, perduodamus iš kartos į kartą, stengiasi visaip apkartinti jų gyvenimą, jeigu tik randa progą.
Tokia proga Vlado atžvilgiu "pasitaikė" Marijampolės areštinėje praleidus daugiau nei savaitę po nužudymo. Per vieną pasivaikščiojimą jis buvo atpažintas likimo draugo. Žinia netruko pasklisti po visas kameras. Kartu su kitais areštantais (vienas nuteistas už nepilnametės išžaginimą, kitas - dar tik laukė teismo bausmės už tokį patį nusikaltimą) kameroje kalėjęs Vladas sulaukė ne tik moralinio "spaudimo", patyčių, grasinimų, bet ir smurto - buvo mušamas, daužomas, net prievarta nukirptas. Kentęs tai tris paras ir pabūgęs dar vieno rytojaus, Vladas atsisakė išeiti į lauką pasivaikščioti su kitais areštantais ir, likęs vienas, aštriu daiktu stipriai susižalojo ranką. Kraujuojantis vakinas buvo paguldytas į Marijampolės ligoninę. Netrukus buvo sugrąžintas jau į vienutę, nes neslėpė, kodėl yra nemėgiamas areštinės kaimynų.
Žudikas, kurio buvo gaila...
Kultūringos išvaizdos V. Tubis areštinėje nuoširdžiai išgyveno dėl padaryto nusikaltimo. Jis teigė esąs našlaitis, užaugęs be tėvų. Marijampolėje įgijęs vidurinį išsilavinimą ir atlikęs karinę tarnybą, jaunuolis įsikūrė lemtingu jam tapusiame bute, kurį įsigijo už gautą valstybės paramą našlaičiams. Atsidūręs už grotų Vladas vieną kartą sulaukė savo giminaičių, gyvenančių Vilkaviškyje, dėmesio, o vėliau atviravo likęs vienas kaip pirštas ir niekam nereikalingas - pastaruoju metu jis negauna net artimųjų laiškų.
Su Vladu po įvykio ir prieš teismą bendravusios kelios Marijampolės teisėsaugininkės neslėpė, kad jas aplankė retas jausmas - nuoširdus gailestis ir užuojauta netikėtai žudiku tapusiam gyvenimo nelaimėliui.
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.:
- Ar po 11 metų V. Tubis panorės grįžti į savo butą šiame name, kur tapo žudiku, pasakyti sunku
Nuotrauka iš policijos archyvo:
- Žudiku tapęs Vladas Tubis sukėlė teisėsaugininkų gailestį
