Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš šešerius metus Jusevičių kaimo (Marijampolės apskr., Kalvarijos sav.) gyventojai Alai Gražulienei, tuomet 32 metų moteriai, buvo nustatytas onkologinis susirgimas. Ligonė buvo operuota, intensyviai gydyta. Medikai, išleisdami pacientę į namus, patiems artimiausiems Alos žmonėms patarė pasisemti stiprybės, ramybės, susitaikyti su moters liga, su likimu, nešykštėti moteriai ypatingo dėmesio ir... ruoštis laidotuvėms...
Diagnozė - po ilgų ieškojimų
1997-ųjų vasarą Ala, iki tol trykšte tryškusi sveikata ir ramiai auginusi tris dukras, kurių jauniausiajai buvo vos šešeri, pradėjo vis labiau jausti nuovargį. Būdavo, padirba valandėlę darže ir mirtinai pervargsta, dūsta. Iš pradžių moteris tai siejo su nežinia kodėl pradėjusiu didėti svoriu - esą "dedasi kilogramai", todėl ir dusina, todėl ir lėtina apsisukimus. Rudenį kasdama bulves Ala dar labiau susimąstė dėl savo sveikatos, nes net ir nedidelė "mankšta" bulvių lauke nualindavo iki pamėlynavimo. Moteris kreipėsi į Kalvarijos medikus. Šie patys įsitikino, kiek nedaug reikia, kad Alos veidas iš nuovargio tiesiog pajuostų - tai atsitikdavo moteriai vos nusirengus ir apsirengus. Deja, po apžiūros ir po pirminių tyrimų Ala teišgirdo nuotaikingą gydytojos repliką - esą gal veido spalva pasikeičia išvakarėse kiek padauginus alkoholio! Niekada alkoholiu nepiktnaudžiaudavusią jauną moterį tokia užuomina labai įžeidė.
Marijampolėje, aukštesnio lygio medicinos įstaigoje, medikai bandė rasti Alos organizme slypinčią kokią nors įgimtą ligą, bet ir jie stebėdamiesi nieko nenustatė. Moteris ir toliau dažnai pavargdavo, mėlynuodavo ir, anot pačios, pampo (tino). Ji buvo pasiųsta į Kauno medicinos universiteto klinikas (KMUK) pas onkologijos specialistus.
- Viską ištyrė, ieškojo kankinančiomis procedūromis, nes reikėjo laukti didelėje eilėje, kol bus galima atlikti kompiuterinę tomografiją, tačiau ta mano liga vis nebuvo aiški, - prisiminė Ala kraupųjį rudenį. - O kai pagaliau sulaukiau eilės, kompiuteriais atliktas tyrimas nustatė, kad esu onkologinis ligonis.
Moteriai apie jos ligą medikai nesakė. Buvo atlikta krūtinės ląstos operacija, per kurią Alai iš plaučių buvo pašalintas, anot medikų, kelis šimtus gramų svėręs auglys. Kas jį "įkėlė" į Alos plaučius, medikai pacientei negalėjo paaiškinti, kaip ir neretai jie tik spėlioja apie sunkesnių ir retesnių ligų priežastis. Paskui - chemoterapijos seansai. Tikroji diagnozė Alai vis dar nebuvo žinoma - medikai tai slėpė. Tepasakė, kad "po chemijos" vis daugiau pykins, greitai pradės slinkti plaukai.
Viltis - 33-iasis gimtadienis
Ala, nuolat galvodama apie neužaugintas savo tris dukteris, vylėsi, kad auglys nepiktybinis - sveikata sugrįš. Dar prieš operaciją iš nevilties apsilankiusi vienoje Kauno bažnytėlėje moteris, iki tol nevaikščiodavusi po maldos namus ir nemokėjusi apeigų, savaip meldėsi ir prašė Dievo, kad leistų išgyventi - esą tada vien tik gerus darbus visiems savo kelyje sutiktiems žmonėms darytų! Be to, moteris buvo įsitikinusi, kad žmogaus gyvenime itin reikšmingas 33-iasis - Kristaus amžiaus - gimtadienis: esą jeigu po didelių problemų jo vis dėlto sulauksi, tai gyvensi tarsi antrą gyvenimą. Kaip tik tokį gimtadienį Ala sutiko netrukus po to, kai pabudo ir atsigavo po operacijos.
Po operacijos ir gydymo kurso Ala išvyko iš ligoninės, kurioje praleido kelis mėnesius. Išleisdama jos gydytoja mįslingai tepasakė, kad prieš operaciją ji tikėjosi blogesnio, o rado geriau, ir dar pradžiugino, kad ligonė neįtikėtinai greitai sveiksta. Apie tai, kad Alos gyvenimo laikrodis skaičiuoja neva paskutiniuosius jos gyvenimo mėnesius, gydytoja pasakė tik Alą nuolat lankydavusiam jos artimam draugui Gintui. Šiandien vyras prisimena, kad jį patį buvo apėmusi slegianti nuotaika, tačiau ir ašaras, ir nuotaikas jis privalėjo slėpti nuo Alos. Beje, apie tai Ala sužinojo tik daug vėliau, kai mirtina liga jau buvo paleidusi ją iš savo gniaužtų.
- O turėjau nuspėti, kas man yra, - valiūkiškai šypsojosi Ala. - Praėjus dviem savaitėms po operacijos buvo mano 33-iasis gimtadienis. Į palatą prisirinko kaip niekada daug mano artimiausių žmonių - visi su didžiulėmis puokštėmis ir visi... sirgo sloga! Tokie raudonomis nosimis ir drėgnomis akimis jie buvo. Pasirodo, koridoriuje kalbėdamiesi jie mane jau laidojo, tik palatoje ašarų nedemonstravo, nors kiekvienas manė atsisveikinantis su manimi amžinai.
Svarbiausia - nepasiduoti depresijai
Gintui į rankas medikų duotą Alos ligos išrašą jis saugojo kaip savo akį ir kaip didžiausią paslaptį. Dokumentą dažniausiai laikydavo savo automobilyje. Tik čia, kaip dabar Gintas prisimena, jis leisdavo sau nevaidinti ir ašarojant papanikuoti, kad jo gyvenime Alos greitai nebebus.
Kartą, kai ligos išrašą Gintas jau buvo paslėpęs Alos kambaryje, moteris, namuose būdama viena ir turėdama daug laisvo laiko, jį susirado. "Piktybinė mioma" - toks iššifruotas užrašas Alą taip sukrėtė, kad, rodės, gyvenimo pagrindas per sekundę išslydo iš po kojų. Moterį užvaldė iki tol niekada nepažinti jausmai - dideliu pykčiu atmiešta neviltis. Ala pyko ant Ginto, laikiusio paslaptį, ir ant viso pasaulio, kuris jai buvo nebemielas.
- Gili depresija mane kankino gerą savaitę, - kaip sapnavusi siaubingą sapną nusipurtė Ala. - Paskui prisiverčiau sveikai mąstyti, vėl atsirėmiau į savo draugą Gintą ir... išėjau iš namų!
"Išeiti iš namų", Alos žodžiais, tai jos paskelbtas karas depresijai - tai reiškia, kad negalima užsidaryti namuose ir mintimis graužti save dėl susiklosčiusio likimo. Ala, iki operacijos dirbusi siuvėja ir dėl ligos praradusi visas turėtas klientes, vos išleidusi dukras į mokyklą, vaikščiodavo po kaimą ir bendraudavo su kiekvienu sutiktu žmogum. Užeidavo pas artimesnius pažįstamus ir praleisdavo po kelias valandas. Kalbos apie mirtiną Alos ligą jau buvo gan plačiai pasklidusios, bet žmonės, moters teigimu, buvo supratingi - paklausinėdavo apie savijautą ir nesigilindavo. Nerimą ir užuojautą išduodavo tik jų akys. Ne vienam daugiau užkliūdavo žaismingas trijų ūgtelėjusių dukrų motinos naujasis įvaizdis - ežiuku ataugantys plaukučiai. Būgštaudama dėl plikos galvos Ala įsigijo peruką, tačiau, kaip dabar ji juokiasi, "nebuvo kam jo nešioti".
Alos manymu, kova su depresija - pirmutinis būtinas žingsnis kopiant iš klastingos ligos. Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus privalo padėti sau - tik turi to norėti. Itin gerai, kai tokiu pačiu mąstymu "užsikrėtę" ir ligonio aplinkos žmonės. Ala bene dėkingiausia savo draugui Gintui, pirmaisiais mėnesiais po operacijos nešiojusiam ją ant rankų (tikrąja šio žodžio prasme), nes net ir į vonią būdavo labai sunku įlipti. Dėkinga ir kitiems, jau nežiūrintiems į ją kaip į stebuklą (taip Alos sveikatą pavadino po metų ją vėl apžiūrėjusi KMUK gydytoja, globojusi ligonę ir prieš lemtingąją operaciją), padedantiems susikurti ir išlaikyti gerą nuotaiką. Negana to, apie Alos pergalę prieš ligą toliau už kaimo pasklidę gandai moters kasdienybę papildė naujomis pažintimis, naujais džiaugsmais. Taip Ala jaučiasi, kai į ją patarimų kreipiasi panašaus likimo ką tik ištikti žmonės. Atviraširdė Ala visus pirmiausia ragina nepulti į depresiją, bendrauti su žmonėmis, neužsisklęsti - nelaidoti savęs pirma laiko. Kai apima blogesnės mintys, moteris puola dirbti - tvarkyti, plauti ir taip jau išblizgintus buto kampus. Jeigu energijos trūksta, dirba prisiversdama - o paskui jau ir noras atsiranda.
Reikia save mylėti ir prižiūrėti
Nustačius ligą Alai teko kiek pakeisti gyvenimo būdą - užsiėmimus, maitinimosi įpročius. Ji pradėjo daug daugiau laiko praleisti gryname ore, intensyviai mankštintis, nuolat bėgti krosą. Šiam "ritualui" nesutrukdė nei liūtys, nei apledėjęs žemės paviršius, pagaliau - nei nelinkusių laiką sportams gaišinti kaimo žmonių, kurie ir taip juda nespėdami atlikti savo darbų, nustebę žvilgsniai. Ala atsisakė riebesnės mėsos patiekalų, bet darė tai ne iš karto - esą "smūginiais vajais" organizmas tik alinamas. Moters racione - daug žuvies, silkės, vaisių ir daržovių. Jau kelerius metus Ala kasdien pati spaudžia ir geria šviežių daržovių, be jokių trąšų užaugintų savame darže, sultis - ne tik įprastas morkų, obuolių ir burokėlių, bet ir salotų, špinatų, moliūgų. Žodžiu, spaudžia sultis iš visko, ką randa darže. Medikai patarė Alai valgyti kuo daugiau žirnių, kopūstų, rūgštynių. Visas daržoves Ala laužo pirštais, nes pjaustant peiliu žūsta organizmui reikalingiausi vitaminai.
Sveikatos lašų Ala ieško ir knygose apie ligas, apie sveikatą. Parankinė knyga - "Vėžys išgydomas" (apie kompleksinį gydymą netradicine medicina), kurioje ir teigiama, jog pakeitus mitybos pobūdį, taikant natūralų sveikatinimo kompleksą, vėžio susidarymo procesą galima sustabdyti. Iš literatūros Ala sužinojo daugybę receptų - kasdien lašina į pieną česnako sulčių užpilo, geria kaštonų žiedų arbatos, gaminasi svogūninės gėlės, kurią padovanojo draugė, žiedyno antpilą. Svarbiausia, anot Alos, laikytis receptūros nurodymų - kada užpilti, kiek laikyti, kada ir po kiek vartoti. Moteris neslepia, kad jos meniu atsirado kasdieninis gėrimas - degtine užpiltos žolelės. O kai šis vaistas baigiasi, tuomet jis keičiamas vitaminais. Ala ir savo šeimos narius privertė bei įpratino po valgio apie 20 minučių nieko neužsigerti - skrandžiui sveika. Išgėrusi puodelį kavos Ala būtinai išgeria dar tiek pat vandens ar arbatos - irgi būtina. Moteris dieną pradeda nuo per naktį plastmasiniame puodelyje (galima keraminiame, sidabriniame) stovėjusio vandens, kuriame visą naktį mirko sidabrinis šaukštelis. Atsikėlusi šiuo skysčiu prasiskalauja gerklę, kad išplautų mikrobus, išspjauna, o paskui likusį vandenį gurkšnoja kelis kartus per dieną. Vakare vėl viską paruošia rytui. Sidabrinio šaukštelio net neišima iš induko.
- Kadangi viską iš eilės bandau, todėl net ir nežinau, kas labiausiai padeda mano gerai savijautai, - juokėsi Ala, - bet įsitikini - ir padeda! Anksčiau kaimo žmonės į mane žiūrėjo kaip į vaikščiojantį lavoną, o dabar kai kurie ir patys ateina pas mane gyvybingumo pasisemti. Kartais juokauju, kad savo vėžį turiu gerai prižiūrėti, nes mirsiu tada, kai mirs jis. Kai yra stimulas - trys augančios dukros ir mylimas žmogus - labai norisi gyventi! Besigydant ištirpo visos mano santaupos, bet užtat dabar sveikata ir džiaugsmas grįžo su kaupu. Pamilau save - prisižiūriu, pasilepinu, skiriu dėmesio sau, ugdau valią,- sakė siuvėjos amatu vėl besiverčianti laiminga moteris, prieš šešerius metus medikų buvusi jau "nurašyta", o šiandien spinduliuojanti tokią šilumą, kad net ir nepažįstamam žmogui pabendravus nesinori išeiti iš jos buto.
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Ala vertė save pakilti iš ligos patalo dėl savo trijų dukterų (nuotrauka atsiųsta į redakciją elektroniniu paštu)
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Onkologine liga apsirgusi A. Gražulienė išmoko mylėti save ir džiaugtis gyvenimu
- Žolelių antpilas - kasdieninis Alos vaistas
