Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Birželio 27-osios naktį, apie trečią valandą, Vilniaus rajono PK budėtojas gavo pranešimą, jog Maišiagaloje nužudytas vyriškis. Operatyvinė grupė, išskubėjusi įvykio vieton, iš tiesų rado sodybos šeimininko 51 metų Hendriko Pavliuno lavoną. Netrukus buvo sulaikyti keturi jaunuoliai, tarp kurių - ir mirusiojo aštuoniolikmetė dukra Valerija.
Didžiulė tragedijos našta pirmiausia gulė ant našle tapusios Marijos Pavliun pečių. Sielvarto palaužta moteris buvo priversta ne tik rūpintis vyro laidotuvėmis - jos širdį draskė labai neaiškus tolesnis dukters bei jos draugų likimas.
Liūdnos "auklėjimo" pamokos
- Valerija ir jos pažįstami vaikinai norėjo apginti mane, o viskas baigėsi taip tragiškai, - tramdydama ašaras guodėsi moteris. - Vyras sekmadienį grįžo namo girtas apie 10 valandą vakaro. Jis buvo labai agresyviai nusiteikęs - iškart puolė triukšmauti, kibti prie manęs, kaltinti nebūtais dalykais. Tuo metu namuose buvau viena - dukra su draugais laiką leido prie netoliese esančio ežeriuko, todėl paskambinau Valerijai į mobilųjį telefoną ir paprašiau kuo greičiau sugrįžti, mat jai esant namuose vyras dar tramdydavosi, taip atvirai nepuldavo. Išgirdusi, jog tėvas vėl girtas ir vėl triukšmauja, dukra labai susinervino. Kai pasakė draugams, jog reikia skubėti namo ginti motinos, pastarieji, gailėdami jos ir manęs, nusprendė jį "paauklėti"... Kuo viskas baigėsi - jau aišku. Pamatę, jog "auklėjimo pamokos" baigėsi liūdnai, vaikinai patys iškvietė policiją...
Laimės pajusti nespėjo
M. Pavliun iš tiesų buvo sunku kalbėti apie pačius nemaloniausius jos šeimos skaudulius, visą laiką bandytus nuslėpti nuo aplinkinių, tačiau šįsyk ji tylėti negalėjo... Marija papasakojo skaudžią savo gyvenimo istoriją. Jis neslėpė, jog 31 metus pragyvenusi su Hendriku, laimės taip ir nepajuto. Kol vyras turėjo darbą (sovietiniais laikais gana sėkmingai dirbo suvirintoju, dažytoju), gyvenimas tekėjo įprasta vaga - jis taip kaip dabar negirtavo, į namus parnešdavo algą. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę praradęs nuolatinį darbą, ėmė keisti ir savo gyvenimo būdą - įjunko į alkoholį, tapo priekabus, ėmė liguistai įtarinėti Mariją, kaltinti ją neištikimybe. M. Pavliun dažnai tekdavo kęsti smurtą. Jo neišvengdavo ir dukra. Savo motiną bandžiusią apginti Valeriją tėvas be gailesčio tąsydavo už plaukų, stumdydavo, plūsdavo... Dabar moteris negalėtų suskaičiuoti, kiek kartų jai su dukra teko ieškotis nakvynės po svetima pastoge. Mergaitė bėgdavo pas drauges, jos motina - pas gimines ar kitus artimus žmones. Vakare atsigulusi Marija niekad nežinodavo, ar ryte atsibus savo lovoje... Kuo toliau, tuo labiau vyro elgesys darėsi nebepakenčiamas. Jis jautėsi visagalis, tikrasis namų šeimininkas ir be jokių skrupulų norėjo tai įrodyti, pabrėžti. Galbūt tokiam jo elgesiui turėjo įtakos tai, jog vyriausias sūnus Leonardas (31 m.) jau buvo sukūręs šeimą ir gyveno atskirai. Jis čia apsilankydavo nedažnai ir nors ne kartą buvo bandęs papriekaištauti tėvui dėl jo blogo elgesio, prašydavo jo nesmurtauti, nedaryti gėdos prieš kaimynus, šis į tai nekreipė dėmesio. Beje, šeimoje augo iš viso trys vaikai, tačiau negailestingas likimas vieną sūnų išplėšė iš gyvųjų tarpo, kai šiam ėjo tiktai dešimti metukai. Tada H. Pavliunas dirbo grūdų sandėlyje, kur dažnai atbėgdavo ir jaunėlis sūnus. Jis kartu su kitais vaikais mėgdavo palaipioti po grūdų aruodus. Vieną dieną bežaidžiantį berniuką užpylė pajudėjęs didžiulis grūdų kalnas. Vaikas užduso, jo gyvybės išgelbėti nepavyko...
Liguistas pavydas
Marija skaudžiai išgyveno tai, kas vyko jos šeimoje. Baisiausia, jog dirbdama kavinėje virėja ji nuolat buvo kaltinama neištikimybe. Mat neturėdamas nuolatinio darbo vyras čia ateidavo ryte ir sėdėdamas iki vakaro stebėdavo, su kuo jo žmona bendrauja, ar kam nenusišypso. Nors nebuvo menkiausio pagrindo, jis visąlaik sutuoktinei reikšdavo priekaištus, ją plūsdavo... Moteris tikino niekada gyvenime nesistengusi nusipirkti gražesnį drabužį ar pasidažyti - bijodavo, kad tuo tik dar labiau užrūstins savo sutuoktinį, sukels jo pyktį. Pasibaigus darbo dienai Marija namo eiti nenorėdavo - ją slėgė namuose tvyranti įtampa, baimė, jog vėl nebus ramybės. Marija buvo praradusi norą ką nors daryti, tvarkytis, todėl mieliau patraukdavo į kapines parymoti prie sūnelio kapo, uždegti žvakutę. Tačiau vyras to nesuprasdavo - jam atrodė, jog žmona tuo metu leidžia laiką su svetimais vyrais...
Kentėjo ir dukra
Nenuostabu, jog tarp H. Pavliuno ir jo dukros klostėsi nekokie santykiai. Mergaitė visada stodavo motinos pusėn, todėl nukentėdavo ir ji. Maždaug prieš pusantrų metų tokia tarpusavio nesantaika galėjo baigtis dar viena šeimos tragedija. Marija pasakojo, jog tuo metu vyras pradėjo elgtis ypač agresyviai - bandydavo jos su dukra neįsileisti į namus. Vieną dieną parėjusi namo, Valerija sėdo ruošti pamokas, tačiau netrukus grįžęs girtas tėvas pakėlė triukšmą ir, čiupęs plaktuką bei vinių, nusprendė užkalti namo duris. Jis šaukė, jog dabar į namus nei jos, nei motinos neįleis. Kai dukra neleido to daryti, vyriškis be jokių skrupulų smogė jai į galvą plaktuku. Apsipylusi kraujais, vos neprarandanti sąmonės Valerija nubėgo pas kaimynus šauktis pagalbos. Iškviesta greitoji pagalba sužalotą paauglę nuvežė į ligoninę, kur medikai konstatavo galvos smegenų sutrenkimą, kitas traumas ir paskyrė gydymą. Šįsyk Valerija nusprendė tėvui nedovanoti ir parašė pareiškimą policijai. Tačiau byla teismo nepasiekė - šalims susitaikius buvo priimtas sprendimas ją nutraukti. Dukra savo tėvui atleido, tačiau jis to įvertinti nesugebėjo. O pati Valerija, motinos teigimu, iki šiol jaučia sužalojimo pasekmes - ji tapo labai jautri, nervinga, blogai jaučiasi.
Atsiskyrė... trumpam
Marija Pavliun neslėpė, jog ne kartą vyrui siūlė skirtis, tačiau šis nesutikdavo. Vis dėlto vieną dieną jie atsiskyrė - apsigyveno atskiruose kambariuose. Tai buvo šį pavasarį. Marija tikino negalėjusi ilgiau kęsti liguisto vyro pavydo, smurto ir nenoro padėti šeimai. Mat prieš Velykas Hendrikas porą mėnesių dirbo statybose Vilniuje. Švenčių išvakarėse grįžęs namo, žmonai parnešė algą - 550 litų. Tuo metu dukra stipriai karščiavo, tačiau net ir sirgdama margino velykinius margučius norėdama šeimą suburti prie švenčių stalo. Deja, tėvas nei iš šio, nei iš to pradėjo jas abi plūsti, o galiausiai pareikalavo atiduoti jo parneštus pinigus. Metusi vyro algą ant stalo, Marija pasakė, jog dabar jų bendras gyvenimas tikrai baigtas... Nuo tos dienos ji su dukra apsigyveno viename kambaryje, vyras - kitame. Tačiau tai situacijos nepakeitė. Hendrikas dažnai keldavosi naktį ir eidavo tikrinti, ar jo žmona miega namuose, ar kur neišėjusi... Neretai imdavo gąsdinti, jog jeigu ją "sugaus" su svetimu vyru, abu užmuš. Žodžiu, košmaras tęsėsi toliau.
Blogu žodžiu neminėjo
Į paskutinę kelionę atvykę palydėti du H. Pavliuno broliai - Stanislovas ir Ignatas - nebuvo nusiteikę daug kalbėti, tačiau jie neneigė, jog Hendrikas mėgo išgerti. Apie tai, kas vyko brolio šeimoje, tikino gerai nežinoję, nes retai čia besilankę. Kad daugelis šeimos problemų nebuvo žinoma aplinkiniams, paaiškėjo ir apsilankius Maišiagalos seniūnijoje bei nuovadoje. Tiek seniūnas, tiek kiti darbuotojai tikino, jog H. Pavliunas didelių problemų nekėlė, nebuvo "piktybinis", nors ir mėgo išgerti, oficialiai niekur nedirbo. Tačiau socialiniai darbuotojai prisiminė H. Pavliuno smurtą prieš savo dukrą. Jį patvirtino ir nuovados viršininkas Janas Nakraševičius. Vis dėlto miestelyje teko išgirsti kalbų, jog H. Pavliunas su dukra konfliktavo dėl to, kad ši turėjo draugų, mėgo triukšmingas kompanijas, o tėvui tai nepatiko...
Svajojo motinai palengvinti naštą
Maišiagalos 1-ojoje vidurinėje mokykloje baigusi 10 klasių, Valerija toliau nesimokė. Pedagogų teigimu, ir anksčiau ji dažnai praleidinėjo pamokas, nors egzaminus ir įskaitas išlaikė gerai. Esą jiems buvo žinoma, jog Valerijos tėvas girtauja, mušasi, todėl tai galėjo atsiliepti ir mokslams. Tiesa, mokytojai, o ypač jos auklėtoja Valerija Tomašun, visaip skatino moksleivę kaip nors baigti vidurinę, tačiau šis barjeras mergaitei pasirodė neįveikiamas. Na, o pastarosios motina labai apgailestavo, jog dabar greičiausiai sugrius visi dukters planai. Mat ji jau buvo susiradusi siuvėjos darbą Širvintose, šiuo metu lankė užsiėmimus vairuotojo pažymėjimui gauti. Mama neseniai nupirko automobilį, kad juo Valerija galėtų važinėti į darbą. Žodžiu, aštuoniolikmetė buvo nusprendusi, jog jau laikas pačiai užsidirbti duoną ir palengvinti mamos pečius užgulusią naštą...
