Ar egzistuoja gyvenimas po 40-ies? Esu beveik įsitikinusi, kad tiek metų - tai riba, kai tampi niekuo. Ką reiškia “niekas” mūsų visuomenėje? Pagal moteriškų žurnalų suformuluotus ir kalte kaltus apibūdinimus - seksualiai neišraiškingas (gal net nepatrauklus) objektas.
Tie “40” bus po šešių dienų.
Pirma diena
Šiandien dar esu tikra, kad egzistuoju. Nors nusprendžiau (ir garsiai visiems pranešiau), kad su 25 metų bendradarbiu daugiau neflirtuosiu. Amžius neleidžia. Bijau juokingai atrodyti. Bijau, kad savo žmonai pasakys, kad tos senės darbe jį terorizuoja. (Neegzistuojančios senės, nes joms - jau daugiau nei keturiasdešimt.)
Antra diena
Puikiai prisimenu savo mintis, kai man buvo 13-14 metų. Didysis nusivylimas, kad mokytojai ir aktoriai (na, visi tie idealūs žmonės) nėra belyčiai, gyvenimo dulkių neliečiami angelai, jau buvo išgyventas. Bet, žvelgdama į tuos, kuriems daugiau nei trisdešimt, buvau tikra, kad seksualinis jų gyvenimas jau senokai pasibaigęs. Ir kad jų galvose net nešmėsteli mintys apie tai. Kam jiems meilės rūpesčiai - juk amžius nebe tas... Šįvakar pamačiusi filme meilės sceną apsiverkiau. Hemingway pasakytų: atsisveikinimas su ginklais...
Trečia diena
Jau ketvirtas mėnuo, kai į darbą rengiuosi tais pačiais drabužiais: džinsai, megztukas, striukė ir žemakulniai batai. Ir dar kepurė. O dvidešimties buvau įsitikinusi - geriau sirgsiu, bet atrodysiu gražiai (t.y. dėvėsiu nepraktiškus, nepritaikytus sezonui, bet užtat seksualius ar bent elegantiškus) drabužius. O dabar, deja, manau atvirkščiai: jei susirgsiu, negalėsiu net galvos išsiplauti, o prabangos būti sulipusiais plaukais dar negaliu sau dovanoti (na, nebent po šių trijų dienų).
Kiti ryškūs prisiminimai: visada vidujai priešinausi tuštybei. Bandžiau save net auklėti: nekreipk dėmesio į drabužius, neišmesk prieš svaitės nusipirkto sijono (nes jis jau nepatinka), dėvėk drabužius taip, kaip kaimo žmonės - kol nesudils. Aišku, nieko nepavyko: maža prigludusi rožinė suknelė ir tinklinės vyšninės spalvos kojinės garantavo nenutrūkstamą vyriškos lyties atstovų dėmesį. Tada Motina Terese tapti, savo gėdai, nepasisekė. Dabar jau keleri metai, kai vyrų dėmesys lyg ir nereikalingas (esu beveik tikra, kad po trijų dienų aš apskritai nebeskirsiu lyčių). Tik nerimą kelia sezonų virsmas: net keletas suknelių su petnešėlėmis laukia savo eilės, o vasara tokia šalta ir trumpa, kad jų net nespėju apsirengti...
Ketvirta diena
Nuo didžiųjų švenčių praėjus daugiau nei savaitei niekaip dar neatsigauna skonio receptoriai: ar galėjau prieš 20 metų pamanyti, kad nebenorėsiu šokolado. Ryškus požymis, kad su gyvenimu ką nors bendra turiu vis mažiau: didžiausias šokolado teikiamas malonumas yra tas, kad jis tirpsta 36,6 laipsnių Celsijaus temperatūroje. O dabar jis man limpa prie plombų, veliasi burnoje ir netirpsta. Išvada: artėjant 40-mečio ribai, krinta kūno temperatūra. O kai su kolegomis išgersiu šampano taurę, gali ir lavondėmėmis išmušti. Brrr...
Penkta diena
Segėti ar ne rytoj darbe trumpą sijoną? Pirmadienis, rytą per gamybinį turėsiu vadovauti kolektyvinei SWOT analizei (man, aišku, būtų daug įdomiau pasiknaisioti kolegų kolektyvinės pasąmonės vaizdiniuose, tad reikės laikytis, kad nenuklysčiau į lankas). Taigi: mini sijonas per 40-metį - stiprybė, silpnybė, grėsmė ar galimybė? Pradėsiu nuo galo: galimybių - jokių, nes vienintelis tikras vyras ką tik atšventė 50-metį ir yra laimingai vedęs... Grėsmių, aišku, daug daugiau: esu 200 proc. tikra, kad mano sijono nebuvimas (cituoju B. D.) stipriai sunervins tas, kurios 40 metų ribą jau peržengė prieš keletą metų ir joms dar gyvas prisiminimas apie vyrų dėmesį. Tad reikia ruoštis nekonstruktyviai kritikai...
Šešta diena
Gal pabandyti įrodyti sau, kad dar egzistuoju?
1 variantas: Išsimiegu ir tyliai įlendu į lovą pas savo vyrą. Išgirdę sugirgždant lovą, tuoj atsikelia vaikai ir pradeda reikalauti pusryčiams blynų.
2 variantas: Atsikeliu 6 valandą nežadindama savo vyro. Padarau mankštą, pagaminu pusryčius, nuvedu į darželį dukrą. SWOT analizę atliekam puikiai, bendradarbiai sveikina su gimtadieniu (bučiuoja tik į skruostą), net ta kolegė, kuriai 44-eri, nemato reikalo pavydėti, kreipiasi į mane mažybine vardo forma, susidaužiam su ja šampano taurėmis... Atrodau gerai ir gėlių puokštė - lyg tikram angelui. Na, štai taip ir persikeliama į rojų.
O kai buvo dvidešimt - užteko vieno balto gvazdiko, kad skrietum ne belyčio angelo, o meilės sparnais...
www.femina.lt
