Turbūt nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris pats ar jo artimieji nebūtų nukentėję nuo įvairių padugnių. Vienus kaime gyvenančius senelius apiplėšė, sužalojo, kitų namus padegė, vertingus daiktus pavogė ir pan.
Būtų neteisinga sakyti, kad mūsų policija su tais epideminio pobūdžio nusikaltimais nekovoja. Išaiškina daug, perduoda teismams, o šie sprendžia gana ilgai ir dažnai nubausti keletu metelių, kartu pritaiko amnestiją ir vagis ar plėšikas iš teismo salės išeina šypsodamasis, pakelta galva.
Tiems, kuriems labai dažnos amnestijos negalima pritaikyti, valgo gerą valdišką duoną, miega šiltai ir laukia tos dienos, kada juos pripažins "gerai besielgiančiaisiais" arba bus nauja amnestija ir įkalinimo vartai atsidarys. Rūpinamasi šiomis būtybėmis iki valiai, kalbama, kad vienoje įkalinimo įstaigoje net striptizo šokėjos kalinius vyrus linksmino. O viena televizija net padėjo įvairiomis išdaigomis pagarsėjusiam Arūnui Valinskui organizuoti kažką panašaus į "Mis nelaisvė". Ir net televizijos laida tam buvo paskirta.
Vienoje ar kitoje įkalinimo vietoje sėdintiems vadukams garsiai sušukus, pagrasinus, pabadavus, valdžia ėmėsi visų priemonių pagerinti "vargšelių" gyvenimo sąlygas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra puikūs 23 ir 24 straipsniai. Jie turėtų užtikrinti žmonėms teisę ramiai gyventi, dirbti, kurti, ilsėtis. Bet iki šiol tie straipsniai yra lyg ir pogrindyje. Konkretus yra 19 straipsnis. Jis sako: "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas". Ar apsaugojo gyvybes tų mergaičių, kurios tapo pakelių maniako aukomis? O kur šimtai kitų žudikų aukų: senelių, moterų ir vaikų?
Kiek kasmet gydoma ligoninėse plėšikų sužalotų žmonių, man nėra žinoma, bet, manau, juos reikėtų skaičiuoti tūkstančiais. Nemaža jų dalis į namus sugrįžta kaip invalidai, moraliai traumuoti. Atlyginti materialinę ir moralinę žalą niekam neprivaloma. Taip jie ir lieka užmiršti, niekam nerūpimi.
Įstatymų įvairiais klausimais partiniai Seimai turi prištampavę tonas, bet, kaip rodo gyvenimas, jie nevykdomi. Doriems piliečiams įstatymai nereikalingi. Jie žino bendras gyvenimo nuostatas, jų laikosi. Nusikaltėliai jais nesidomi, vienintelis jų tikslas - vogti, plėšti ar žudyti, nekreipiant dėmesio į tai, kad savo veiksmais gali būti paskelbti už įstatymo ribų.
Nesuprantama kovos su nusikalstamumu politika. Ji turėtų būti vykdoma taip, kad net ir recidyvistai bijotų nusikalsti. Turi būti gėda rūpintis kriminaliniais elementais, o nukentėjusiuosius nuo jų palikti likimo valiai.
Jurgis Ambrazevičius, Jonava
