Fraunhoferio taikomųjų informacijos technologijų institute (Vokietija) sukurtas naujo tipo kompiuterinis žaidimas, apjungiantis fizinę tikrovę su virtualia
Fraunhoferio instituto (http://www.fit.fraunhofer.de/index_en.html) specialistai sugalvojo originalų būdą, kaip tikrąja to žodžio prasme paleisti į laisvę prie stalinių kompiuterių prikaustytus žaidimų mėgėjus. Jų sukurtas eksperimentinis žaidimas “NetAttack” (http://www.fit.fraunhofer.de/projekte/netattack/index_en.xml), kuris vadinamas pirmuoju žingsniu į vadinamosios “Augmented Reality” technologijos virtualiąsias pramogas, yra dažasvydžio, “Doom”, “Counter-Strike” ir radijo mėgėjų praktikuojamos “lapių medžioklės” mišinys.
“NetAttack” žaidėjams siūlo tapti hakeriais – diversantais, kurie turi įsilaužti į didelės korporacijos duomenų bazę ir pervesti į savo sąskaitą įspūdingą sumą. Diversanto įgūdžiai pravers vykdant žaidimo misijas atviroje erdvėje (gamtoje - miške, lauke - ar miesto ribose) ir visais įmanomais būdais stengiantis pakenkti to paties tikslo siekiantiems varžovams. Įprasto fizinio aktyvumo maigant kompiuterio klaviatūrą ar spaudant žaidimų manipuliatoriaus mygtukus jau nepakaks: teks ir pabėgioti, ir pasislapstyti, ir mitriai pasisukioti, kad išvengtum priešo šūvių.
“NetAttack” ant fizinės tikrovės, t.y. vietovės, kurioje vyksta žaidimas, uždeda virtualius objektus, kuriuos mato tik patys žaidimo dalyviai. Tam naudojamas gausus techninių priemonių rinkinys – virtualiosios realybės šalmai su ausinėmis, mikrofonais ir pusiau permatomais antveidžiais, kurių ekranuose vienu metu matomas ir fizinės aplinkos vaizdas, ir kompiuterio sugeneruoti objektai, GPS imtuvai, “Wi-Fi” bevielio ryšio priemonės, vaizdo kameros, pagreičio matavimo bei kitokios paskirties davikliai. Visas šis techninis bagažas sudėtas į “hakerių” kuprines.
Tačiau jas gauna ne visi: “NetAttack” žaidžiamas komandomis, kurių nariai padalijami į “vidinius” ir “išorinius”. Vidiniai koordinuoja operacijos vykdymą sėdėdami prie stalinių ar nešiojamųjų kompiuterių, kurių ekrane pateikiamas žaidimo žemėlapis. Jame rodoma ir fizinė komandos narių bei varžovų buvimo vieta (pasitelkus GPS), ir įvairūs virtualūs objektai – ginklai, pagalbinės priemonės, korporacijos duomenų bazės kodo fragmentai, iš kurių reikia susidėlioti tikrąjį raktą. Vidiniai žaidėjai stebi situaciją, kuria strategiją ir keičia taktiką, balso ryšiu per IP susisiekdami su išoriniais “diversantais” ir pateikdami nurodymus, padedančius užduotį atlikti pirmiesiems. Visa informacija apie išorinių buvimo vietą, judėjimo greitį, žiūrėjimo kryptį ir kt. TCP/IP protokolu pateikiama per bevielį WLAN tinklą. Kam nors pirmajam suradus ieškomą virtualų objektą “NetAttack” serveris “išima” jį iš žaidimo žemėlapio, kuris, atsižvelgus į fizinę žaidimo vietą, parengiamas prieš žaidimo pradžią. Konfigūruoti žemėlapį, nustatyti įvairius žaidimo lygius, keisti žaidimų dalyvių skaičių, įvesti papildomus virtualiuosius objektus paprasta - tam naudojama XML.
“NetAttack” kūrėjai išbandė jį Fraunhoferio instituto studentų miestelyje, kur fizinį žaidimo pasaulio dydį ribojo WLAN aprėptis. Tačiau tikimasi sukurti ir mobiliesiems telefonams, naudojantiems GPRS ar 3G ryšį, skirtą žaidimo atmainą. Galimas daiktas, kad ilgainiui stalinius ar nešiojamuosius kompiuterius pakeis PDA.
Nors iš šalies “NetAttack” panaudotas virtualaus pasaulio “uždėjimo” ant tikrovės būdas gali pasirodyti per mažai patrauklus ir tikrojo dažasvydžio, ir tikrojo “Counter-Strike” mėgėjams, tobulėjant techninėms sąsajos su menama tikrove priemonėms toks skaitmeninių pramogų ir žaidėjų laisvai pasirenkamų žaidimo vietų “sumuštinis” turi įdomių ir gal kol kas deramai neįvertintų perspektyvų. Jei kokio būsimo “Augmented Reality” žaidimo- sakykim, “Monster Killer” – serveris vietoje žaidimo metu sutiktų atsitiktinių žmonių žaidėjui ims rodyti monstrus, teliks tik džiaugtis, kad jo rankose buvo dažasvydžio šautuvas, o ne kas nors rimtesnio.
