Pastaraisiais metais Lietuvoje susiformavo įdomus reiškinys, kurį pavadinčiau nesusikalbėjimu. Politikai nesusikalba su paprastais žmonėmis, kitaip dar vadinamais rinkėjais. Rinkėjai išrenka politiką, šis gauna aukštą postą, o tada ir prasideda nesusikalbėjimas, t. y. vienas kito nesupratimas.
Pavyzdžiui, vienas žinomas politikas pasakė, kad nusipelnėme gyventi geriau. Tikrą tiesą pasakė, tik žmonės to posakio visiškai nesuprato, todėl nusivylė. Didis politikas nesakė, kad gyvensime geriau, jam tik pagailo vargstančiųjų, todėl jis jiems pasakė labai gražų komplimentą. Argi ne malonu, kai tave pastebi, įvertina ir pareiškia, kad nusipelnėme geresnio gyvenimo...
Dar nepamiršome įspūdingo šūkio. "Tvarka bus!" Žmonės buvo pritrenkti ir sužavėti. Pagaliau atsirado mesijas, įvesiantis tvarką šioje ašarų pakalnėje. Bet rinkėjai gana greitai atsipeikėjo, nes suprato, o greičiau - nesuprato, apie kokią tvarką kalbama. Tvarką bažnyčioje, savame kieme, draugų rate, privačiame versle ir t. t. Žmogus paprasčiausiai pašmaikštavo, o mes už gryną pinigą priėmėme.
Kartais piliečiai rinkėjai be pagrindo įsižeidžia. Jau gana seniai dalis jų buvo pavadinta šunauja. Na ir uždainavo, užkaukė užkliudytieji. Tarsi patvirtindami, kad tokie ir yra. Pagaliau ko čia įsižeisti, juk žmogus pripažintas geriausiu šuns draugu.
Fe, kaip negražu, kad kaimiečius runkeliais pavadino. Bet vėlgi įdomu, nes kas runkeliu nesijautė esąs, į tą pasakymą visiškai nereagavo, o tikrieji runkeliai ilgai triukšmavo. Pagaliau politikas gal ne tą pasakyti norėjo, gal jam žodžio pritrūko, tikriausiai norėjo ištarti "mieli runkelių augintojai", o žmonės ėmė ir be reikalo įsižeidė.
Vienas visomis prasmėmis didelis veikėjas ne per seniausiai įžeidė savo rinkėjus, kai pasakė, kad užmirštų, kas buvo kalbama ir žadama prieš rinkimus. Auksinius žodžius pasakė, o žmonės eilinį kartą nesuprato ir pasipiktino.
Netgi kompiuteryje yra šiukšliadėžė, į kurią išmetama visa nereikalinga informacija. Žmogaus protas yra aukščiau už kompiuterį, todėl labai laiku buvo priminta išmesti iš savo galvų visą ikirinkiminį šlamštą, malonius, bet nerealius pažadus ir panašiai. Politikas nuoširdžiai pasakė visą tiesą, o nesusipratėliai užpyko, nes jiems pasirodė, kad juos apgavo.
Lietuviui žodis "darbas" yra šventas ir jo širdžiai skamba panašiai kaip ištroškusiam išganingasis alus. Jei tikrai nori ateiti į valdžią, stok į partiją, kurios pavadinime yra žodis "darbas". Jis turi magišką trauką, nes skamba tauriai, oriai, netgi iškilmingai. Nuo vaikystės žinome: "Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia". Nors bedirbant galima ir prisidirbti. Nereikėtų pamiršti ir liaudies išminties, kuri liudija, kad darbas kvailį myli arba kad nuo darbo kuprotas, o ne "bagotas" būsi. Žodis "darbas" yra labai talpus. Be gerų, yra ir blogų darbų. Banko plėšikas ar valstybės iždo vagis šventai tiki, kad sunkiai dirba, nes iš to gyvena. Nereikėtų naiviai galvoti, kad į valdžią išrinkus ponus iš dirbančiųjų, jie dirbs ir už tave. Jiems ir savų darbų pakanka.
Taigi, mieli piliečiai, norintys ką nors suprasti politikos makalynėje, geriau girdėkite, plačiau matykite, ramiau mąstykite.
Vytautas Vizbaras
