Irena ZUBRICKIENĖ
- Nebebijau būti nužudyta kaip sūnus, - sakė marijampolietė Zita Bacevičienė (51 m.), jau beveik 4 mėnesius laukianti policininkų ir prokurorų atsakymo, kas ir kodėl nužudė jos sūnų Martyną (21 m.). Tokį sakinį laukimo, nežinios ir skausmo išvarginta moteris drąsiai ištarė girdint daugybei Lietuvos TV žiūrovų, kai paskambino į tiesioginį eterį, vykstant kriminalinei laidai apie reketą Lietuvoje. Zita įsitikinusi, kad jos sūnų nušovė nusikalstamo pasaulio atstovai, kurių daugiau nei pusmetį "medžiotas" sūnus nepakluso jų reikalavimui sumokėti "baudą" - 1300 eurų.
Žiniasklaidai - "jokių naujų poslinkių"
M. Bacevičiaus nužudymą tiriantys Marijampolės pareigūnai, kaskart atakuojami žurnalistų klausimais apie naujienas šioje byloje, jau turi "ištreniruotą" atsakymą: "Kol kas jokių naujų poslinkių nėra, jokie nauji procesiniai veiksmai neatliekami, bet vilties neprarandame". Maždaug tokiu atsakymu pareigūnų pokalbiai pradedami ir su Martyno tėvais.
- Visi žinome, kad laikas - nusikaltėlių suokalbininkas: kuo daugiau laiko praeina nuo nusikaltimo, tuo daugiau pėdsakų dingsta, tuo sunkiau surasti įkalčius, - sakė Martyno mama. - Be užuojautos, apie kurią kaskart girdime, pareigūnai nieko daugiau mums negali pasakyti. O mes trokšte trokštame tiesos - ir sužinoti, kas yra sūnaus žudikai, ir išgirsti, dėl kokių priežasčių tai padaryta.
Išviliojo pagalbos prašančiojo skambutis
Martynas Bacevičius buvo apšaudytas gegužės 26-osios naktį prie savo namų, daugiabučių kvartale, kai ėjo iš automobilio - jam buvo telikę keliasdešimt metrų iki laiptinės durų. Šūvius į vaikiną paleido 2 asmenys, kaip beveik neabejojama, tykoję pareinančiojo pasaloje ir užklupto netikėtai. Juos nubėgant matė viename balkone po vidurnakčio rūkęs gyventojas. Dvi kulkos pataikė Martynui į pilvą. Nors sužalotasis netrukus buvo nuvežtas į ligoninę, medikams nepavyko išgelbėti jo gyvybės.
Tą sekmadienį Martynas iki pavakarės žvejojo su draugu. Paskui namuose sėdo prie knygų - pirmadienį laukė egzaminas Marijampolės kolegijoje, kur Martynas mokėsi trečiame socialinių mokslų kurse. Anot mamos, buvo labai nuotaikingas: netrukus užvertė knygas, pasakęs, kad egzaminą galėtų laikyti tuoj pat. Po to Martynas išėjo į kiemą, kur ant suoliuko bendravo su savo geriausiu draugu Mindaugu. Juos matė pati Zita, žvilgčiodama pro langą. Apie 22 valandą Martynas jau buvo namuose ir, rašinėdamasis SMS žinutėmis su savo drauge Viktorija, ruošėsi miegoti. Po kiek laiko jam paskambino toks Valiukas, tėvų teigimu, tik pažįstamasis. Valiukas paprašė Martyno parvežti jį iš jo viešnagės vietos. Motina pyko, kad vidurnaktį vaikas kviečiamas "taksauti", bet jis išėjo.
- Martynas kiek užtruko, o prieš pirmą valandą sučirškė mano mobilusis telefonas, kuriuo atsiliepė arčiau buvęs mano vyras Romaldas, - graudinosi sūnaus netekusi mama. - Tai buvo Martynas. Jis dusdamas tepasakė: "Tėte, mane pašovė... Aš prie pat namų..." Jis jau buvo parvežęs tą Valiuką, kiek tolėliau nuo mašinomis užkišto mūsų kiemo pastatęs savo automobilį ir pėdino laiptinės link, rašydamas žinutę Viktorijai, kad jau sugrįžo į namus. Pašautas vaikas kankinosi, dar bandė eiti, šliaužti... Ant šaligatvio teliko 3 šovinių tūtelės.
Skambučio sukrėstas Romaldas tekinas išbėgo į kiemą ir aptiko sukniubusį, jėgų netenkantį sūnų. Atvyko policininkų automobilis, greitoji pagalba, pradėjo rinktis triukšmo privilioti smalsuoliai ir naktiniai praeiviai. Vėliau pareigūnai neslėpė naktį, per pačią sumaištį, įvykio vietoje matę ir marijampoliečių, priskiriamų nusikalstamam pasauliui. Martyno motinos įsitikinimu, sūnus tą naktį buvo specialiai išviliotas iš namų, kad vėliau pakliūtų į spąstus. Panašiai, kaip vasario mėnesį skambučiu iš sporto klubo buvo išviliotas žinomas Marijampolės nusikaltėlis "Aurius", o paskui apšaudytas. Anot Bacevičių, "tai jau patikrintas žudikų veiklos būdas".
"Mūsų sūnus nebuvo banditas!"
Nesant jokios aiškios mirtino apšaudymo priežasties, po Marijampolę netruko pasklisti gandai, kad Martynas buvo kažkaip susijęs su miesto "aukštais" nusikaltėliais, kurie esą suvedė sąskaitas. Pareigūnai irgi neslėpė, kad vaikinas ne kartą buvo pastebėtas kalbantis, besisveikinantis su aktyviai veikiančiais nusikalstamo pasaulio atstovais, tačiau jokių oficialių įtarimų jam nebuvo pareikšta. Anot motinos, tokiame nedideliame mieste, kuriame gyvena daug teistų, į nusikaltimus įsipainiojusių jaunuolių, sunku rasti vaikiną ar merginą, kurie nepažinotų nė vieno "nuodėmingojo" ir nežinotų jų pravardžių. Juk augta bendruose kiemuose, mokytasi tose pačiose mokyklose, susitikta vakarėliuose ir kitokiose linksmybėse.
- Jeigu mūsų sūnus būtų susijęs su Marijampolės banditais, pirmiausia jis nebūtų gyvenęs kartu su mumis, nes būtume varžę jo veiklą, vertę meluoti, slėpti savo reikalus - juk žinojome kone apie kiekvieną jo žingsnį, - gandus tvirtai neigė Z. Bacevičienė. - Jo diena būdavo labai užimta ir praeidavo labai greitai: dieninės studijos kolegijoje, didelė pagalba namuose, nes šeimoje turime 2 neįgalius žmones (mano neveiksnią mamą ir gimdymo traumos suluošintą 27 metų sūnų), ir mylimoji Viktorija, su kuria Martynas artimai draugavo 4 metus, mokėsi toje pačioje grupėje ir nuolat laiką leido kartu. Dažniausiai - mūsų bute. Jeigu būtų banditas, būtų maudęsis prabangoje, o mes gyvename kukliai, pats Martynas daug pinigų niekada neturėdavo - prašydavo iš tėčio 5 litų, kai išleisdavo stipendiją. Jokių nusikaltėlių veidų nerasite ir Martyno nuotraukose, liudijančiose kur, kaip ir su kuo jis leisdavo laiką. Todėl įsitikinusi sakau: "Mūsų sūnus nebuvo banditas! Sėdėdamas namuose, jis toks negalėjo būti."
Stengėsi nepakartoti klaidos
Zita neslėpė, kad prieš 7 metus, kai Martynui tebuvo 14 metų, kartą jis buvo nuklydęs nuo teisingo kelio ir lygtinai nuteistas už vagystę. Dėl to dabar tėvams aišku (nors be galo skaudu), kad po Martyno nužudymo pareigūnai žurnalistams charakterizavo Martyną kaip "žinomą policijoje". Moteris papasakojo, kad vagystę iš savo močiutės namų suorganizavo jos pačios (aukos) anūkas, vienam draugui perdavęs močiutės namų raktą ir pasakęs, kur yra padėta 200 JAV dolerių. Tas draugas pasidirbdino naują raktą, anūkas stovėjo žvalgydamasis, ar niekas nepareina, o Martynas buvo pasikviestas nuimti tuos pinigus nuo spintos. Vėliau už šį nusikaltimą visi 3 paaugliai buvo nuteisti vienodomis bausmėmis, nors kiekvienas atliko skirtingus vaidmenis.
- Tai buvo Martyno klaida, už kurią žodžiais ir skaudžiais priekaištais jį graužiau visus tuos 7 metus - iki pat jo mirties, - to gailėdamasi, pravirko motina. - Buvo galima išvengti teismo, bet mes norėjome, kad sūnus suprastų, jog už klaidas mokama didelė kaina. Nuo tada jis labai pasikeitė. Jam buvo nuolat kalama, kad nusikaltėliui vietos mūsų namuose nebus.
Martyno pasikeitimą tuokart pastebėjo ir jo mokytojai. Ilgametė auklėtoja Onutė Juškėnienė pasakojo, kad Martynas tapo labai rimtas, gerai mokėsi, nepraleidinėjo pamokų - toks liko visą laiką. Auklėtoja puikiai prisiminė ir Martyno tėvelius, kurie, kaip būna retai, į mokyklą ateidavo abu kartu - ir į susirinkimus, ir be jokios priežasties. Pedagogė jautė, koks stiprus buvo visų šeimos narių dvasinis ryšys, matė, kad Martynui skiepijamos tik dorybės ir tikrosios gyvenimo vertybės. Anot patyrusios mokytojos, šis vaikinas buvo pavyzdys, kaip gyvenime pasimokoma iš klaidos.
Panašiai apie Martyną dabar kalba ir Marijampolės kolegijos dėstytojai: buvo šaunus ir gabus studentas, labai tvarkingas, labai supratingas ir galantiškas, itin dėmesingas savo draugei, kuriai šiltų jausmų neslėpė nuo pirmojo kurso. Tie patys dėstytojai, išgirdę kalbas apie Martyno galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu, teigė negalintys tuo patikėti - esą "nebent jaunas žmogus būtų sėkmingai gyvenęs dvigubą gyvenimą, būtų turėjęs du veidus".
Mirties nuosprendį paskelbė reketininkai?
Kol Martyno žudikai vis dar nenustatyti, nužudymo motyvus galima tik spėlioti. Pareigūnai apie šį tyrimą visai nekalba su žurnalistais, dangstydamiesi ikiteisminio tyrimo neviešumu ir tuo, kad tebelaukiama kelių ekspertizių išvadų. Tėvai turi savo versiją.
- Pastaruoju metu aš buvau pastebėjusi, kad Martynas kartais liūdnesnis, labiau susimąstęs - būdavo, guli ant lovos ir nieko neveikia, bet akys atmerktos, - prisiminė Z. Bacevičienė. - Klausdavau, kas yra, bet jis akimirksniu pralinksmėdavo ir atkirsdavo: "Nieko!" Kartais stebėdavausi, ko jis dažnai žvalgosi pro langą - lyg ko lauktų, lyg ko baidytųsi.
Tik po Martyno laidotuvių Bacevičiai, daug kalbėjęsi su Martyno draugais, išgirdo, kad nuo praėjusių metų rudens sūnus buvo "medžiojamas" Marijampolėje gerai žinomos "Jakštų" nusikalstamos grupuotės "berniukų". Esą ne vienas jų Martynui nurodęs sumokėti baudą - 1300 eurų. Už ką toji "bauda", gal ji tokia užaugusi nemokant jos, kol kas galima tik spėlioti. Reketuojamas studentas "baudėjų" priminimų sulaukdavęs ir gatvėje, ir kieme, ir prie kolegijos - jį sekiodavę įvairūs automobiliai. Tėvai apie tai nieko nežinojo. Anot Zitos, turbūt šitaip vaikas stengėsi apsaugoti juos nuo išgyvenimų.
- Jeigu aš būčiau tai žinojusi, būčiau mokėjusi tuos pinigus - pirkusi sūnaus gyvybę! - pratrūko raudoti Martyno mama. - Būčiau mokėjusi tiek, kiek jie prašė! Būčiau kažką pardavusi, atsisakiusi namo statybos, bet šiandien būčiau turėjusi sūnų. Po laidotuvių Martyno piniginėje radome jo ranka rašytą lapelį, kuriame - jį persekiojusių automobilių numeriai ir nusikaltėlių pravardės. Iškart nunešėme tą sąrašą į policiją. Dabar mums sako, kad žmonės, kurie slepiasi po tomis žinomomis pravardėmis, nieko nekalba - esą jų priversti nesugebama. Štai kodėl netikime mūsų teisėsauga - ji, pasirodo, visai bejėgė rimtuose reikaluose. Ir nepasitikime pareigūnais, nes ne vienas jų - irgi nusikaltėlių pažįstami arba net draugai.
Kodėl reketuojamą vaikiną reikėję nušauti? Anot Z. Bacevičienės, šito nesitikėjo ir pats Martynas, kaip po laidotuvių tikino jo draugai. (Beje, oficialiai liudyti jie neina, nes bijo.) Jis draugams buvo sakęs: jokių pinigų niekam nemokės, niekam nesiskųs, net iškęs patyčias ir kankinimus kur nors miške ar mašinos bagažinėje, bet nepagalvojo, kad bus nužudytas. Galbūt tvirto kūno sudėjimo vaikinas buvo reikalingas nusikaltėliams kaip pagalbininkas, o atsisakęs gavo "baudą"? Galbūt nušaudami nusikaltėliai norėjo įbauginti kitus tokius jiems nepaklusnius vaikinus? Galbūt norėjo pademonstruoti savo galią? O gal tikėtasi tik pagąsdinti? Tokie ir panašūs klausimai dabar kankina Bacevičius, kol nėra tikrojo atsakymo, anot Z. Bacevičienės, kas ir už ką paskelbė mirties nuosprendį jų sūnui - beveik 30 metų kartu gyvenančių sutuoktinių meilės sukurtam stebuklui.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Martynas turėjo būti tėvų didžiausia paguoda senatvėje
- "Ar jis jums panašus į banditą?" - rodydama Martyno nuotraukas, klausė įskaudinta jo mama
- Martyno kapas - pats dažniausias Bacevičių kelionių iš namų tikslas
2008 09 12
