Vytautas VIZBARAS
Gerbiamieji, ar nepatyrėte tokio jausmo, kai sunegalavę ir apsilankę pas gydytoją iš jo kabineto iškrypavote dar labiau susirūpinę nei ateidami. Greičiausiai jus suglumino tai, kad gydytojas buvo labai nekalbus, lyg iš anksto nusistatęs prieš jus. Išklausė jus negirdėdamas, suburbuliavo kažką pusbalsiu, išrašė receptą vaistams ir paliepė apsilankyti po savaitės. Nereikėtų liūdėti, nes jums suteikė garantiją visai savaitei, jei liepė dar ateiti. Kam stebėtis, jei tavęs nepaklausė apie žalingus įpročius, darbo sąlygas, šeimyninę padėtį ir t. t. Daktarui papasakojai apie ligą, o jo rūpestis - kokiais vaistais tamstą gydyti.
Pasitaiko keistų pacientų, kurie nori sužinoti, kaip gyventi toliau, kad liga neatsinaujintų, neprogresuotų. Argi nepakanka, kai tau pasako - vartok vaistus po valgio ir gyvenk kaip gyvenai, nors dažniausiai tavo gyvenimo būdas yra ligos priežastis. Daktaro pašaukimas gydyti, o ne mokyti, kaip gyventi. Dėl to jį vadina gydytoju, o ne mokytoju.
Pagaliau nesupratingieji piliečiai nesuvokia, kad gydytojui naudinga, jei mes sergame. Kuo dažniau piliečiai serga, tuo daugiau darbo turi daktarai. Patys medikai yra labai sąmoningi ir solidarūs, nes jie taip pat serga, kad kolegos turėtų darbo. Kardiologui chirurgas išpjauna apendicitą, ginekologas eina pas stomatologę, stomatologė pas ginekologą, okulistas pas urologą, urologas pas neurologą ir t. t. Gydydami mus ir vieni kitus daktarai tobulinasi, eksperimentuoja, išbando įvairius vaistus, todėl medicina nestovi vietoje, vystosi, tobulėja.
Būtų negerai, jeigu mes nesirgtume. Negavę nedarbingumo lapelio, negalėtume susitvarkyti asmeninių reikalų: pasistatyti garažo, aplankyti giminių ir draugų, paprasčiausiai ramiai pagyventi. Jei nesirgtume, reikėtų keisti įprastą sergančio žmogaus gyvenimo ritmą, o tai yra nesveika. Prie ligų galima priprasti, susigyventi ir net susidraugauti su jomis. O nedirbantys piliečiai? Ką jie veiktų, jei nesirgtų? Sėdėtų vieniši namuose per dienų dienas ir visiškai apkerpėtų. Kai reikia susiruošti vizitui pas gydytoją, atsiranda begalė rūpesčių: apsiprausti, apsikirpti, pasipuošti. Prie gydytojo kabineto durų sutinki naujų žmonių. Su jais susipažįsti, išsikalbi, širdį išlieji, pasižmonėji. Taigi, kvaila piktintis, kad daktarai nemoko, kaip ligų išvengti, nes jų nereikia vengti. Yra daktaras - išgydys, nors ir nešnekus būtų.
