Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kauno K. Griniaus slaugos ligoninėje jau ketvirtas mėnuo slaugoma 42 metų kaunietė Liuda S. Ši moteris yra pripažinta antrosios grupės invalide, jai nustatyta oligofremija (silpnaprotystė). Liuda kažkada turėjo butą, tačiau nuosavybė išgaravo lyg kamparas, kai moteris susipažino su ne itin teigiamos reputacijos, maždaug dešimtmečiu vyresniu Valerijumi A.. Atrodo, jog abu sugyventinius suvienijo bendras pomėgis alkoholiui, tad nenuostabu, jog butas buvo tiesiog pragertas. Tada Valerijus moterį parsivedė į gana apleistą vieno kambario savo motinos butelį Žaliakalnyje, čia leido jai deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Kadangi Liuda gaudavo socialinę pašalpą (invalidumo pensija jai nepriklausė, nes moteris neturėjo reikiamo darbo stažo, nebuvo susitvarkiusi atitinkamų dokumentų), ji Valerijui buvo reikalinga - matyt vien todėl jis lyg ir pripažino esąs jos globėjas. Šį pavasarį vyriškis nusprendė pasigydyti plaučių tuberkuliozę, todėl buvo paguldytas į Romainių tuberkuliozės ligoninę. Na, o kadangi neliko globėjo, gegužės 23 dieną Liuda atsidūrė Petrašiūnų slaugos ligoninėje. Daugiau nei po mėnesio, birželio 30-ąją, minėtos įstaigos vadovai "iškeitė" Liudą į kitą ligonį ir šioji buvo perkelta į jau minėtą K. Grinio slaugos ligoninę. Pagal dabar galiojančius įstatymus, slaugos ligoninėse (įskaitant visą, bet kurioje iš jų praleistą laiką) ligonis laikomas ir prižiūrimas ne ilgiau kaip 120 dienų per metus. Pasibaigus šiam terminui žmogus turi palikti šią įstaigą, arba už jo išlaikymą privalo sumokėti artimieji ar jis pats. Deja, neretai atsitinka taip, jog ligonis tampa lyg niekam nereikalingas daiktas, tarsi koks futbolo kamuolys... Kol kas su Liuda taip neatsitiko.
Sugyventinis moters atsisakė
Rugsėjo 20-ąją suėjo 120 parų - maksimalus moters gulėjimo slaugos ligoninėse laikas. Likus savaitei iki šio termino pabaigos ligoninės vyresnioji slaugytoja Rima Ališauskienė pradėjo "kryžiaus žygius". Pirmiausia ji nuvyko pas Liudos sugyventinį, tačiau jis priimti moterį ir ją globoti atsisakė. Motyvai gana paprasti - esą neturįs galimybių, nes dar privaląs gydytis. Po kelių dienų slaugytoja Valerijų jau surado namuose ir vėl bandė įkalbėti pasiimti ligonę, su kuria vyriškis buvo pragyvenęs šešerius ar net septynerius metus. Galiausiai jis sutiko. Kitą dieną slaugos ligoninės darbuotojai atvežė Liudą į sugyventinio namus, tačiau vyriškis jau buvo persigalvojęs ir griežtai atsisakė priimti moterį. Pro pravertas duris laukan išvirto girtų vyrų kompanija - slaugytojos manymu, šie asmenys, matyt, buvo pakviesti specialiai, tarsi tam, kad pagąsdintų...
Artimųjų nebeliko
Atsidūrusi gana keblioje situacijoje, slaugytoja R. Ališauskienė kreipėsi į Žaliakalnio policijos nuovadą. Ten paaiškėjo, jog Liuda artimųjų neturi. Motina, kuriai Liuda buvo "mergautinė" duktė, mirusi, seneliai - taip pat. Apie tėvą išvis nėra jokių žinių. Ši moteris buvo deklaravusi gyvenamąją vietą sugyventinio motinai priklausančiame bute, tačiau šeimininkė ją išregistravo, motyvuodama tuo, jog įnamė čia negyvena daugiau nei pusmetis. Tiesa, toks laiko tarpas dar nebuvo praėjęs. Policijos pareigūnai patikino, jog tokiu atveju nėra jokio teisinio pagrindo ieškoti kažkokios teisybės...
Pati savimi nepasirūpins
Tačiau A. Ališauskienė rankų nenuleido. Ji apsilankė Kęstučio gatvėje įsikūrusiuose moterims skirtuose nakvynės namuose. Kadangi Liuda - ne tik turinti psichikos problemų, bet ir sunkiai vaikščiojanti moteris, kuri pati savimi pasirūpinti negali, šiuose namuose apsigyventi taip pat negalėjo. Tada liko dar viena institucija - miesto socialinės rūpybos skyrius. Čionai ligoninės darbuotoja kreipėsi turėdama vienintelį tikslą - kokiu nors būdu (ir žinoma - kuo greičiau) apgyvendinti Liudą globos namuose. Tiesa, prieš tai teko gerokai su moterimi "padirbėti", kol ši, po ilgiausių įkalbinėjimų sutiko parašyti prašymą, kad būtų pasiųsta į minėtus namus. Slaugos ligoninės darbuotojų teigimu, jeigu nėra teismo sprendimo dėl žmogaus neveiksnumo, reikalingas jo paties sutikimas. Neveiksnumui nustatyti prašymą teismui gali paduoti tik tėvai ar vaikai. O jeigu jų nėra?.. Gydytojų konsultacinė komisija yra priėmusi sprendimą, jog Liuda S. turi gyventi pensionate, skirtame proto negalią turintiems asmenims, tačiau Kauno apskrityje psichoneurologinio pensionato nėra... Savivaldybės atsakymas nenudžiugino
Deja, kelias iki globos namų gana ilgas ir sudėtingas. Pasirodo, šiuo metu visi globos arba senelių namai perpildyti, vadinasi, vėl reikia laukti... K. Griniaus slaugos ligoninės direktorius bei vyriausiasis gydytojas Česius Zvicevičius paaiškino, jog jis, kaip šios įstaigos vadovas, privalo laikytis įstatymų ir nė vieno ligonio negali laikyti ilgiau, nei numatytas terminas. Galiausiai, svarbiausia tai, jog tokių ligonių priežiūrai ir gydymui neskiriama papildomų lėšų. Vadinasi, tenka nusižengti įstatymams - juk paliegėlio nepaliksi gatvėje ar neišveši į mišką... Patikinimas, jog Liuda S. įrašyta į eilę apgyvendinimui globos namuose, slaugos ligoninės vadovo netenkino (juk visiškai neaišku, kada toji vieta atsiras), todėl bendru raštu buvo kreiptasi į miesto merą, savivaldybės sveikatos skyriaus bei socialinės rūpybos skyriaus vedėjus. Netrukus buvo gautas atsakymas nenudžiugino. Jame buvo teigiama, jog problema apsvarstyta ir konkrečiai ligonei paskirta galimybė be eilės apsigyventi globos namuose. Taigi, tiesiai šviesiai tariant, dabar belieka laukti, kada numis koks senukas, kad jo vietą galėtų užimti Liuda... Netrukus sukaks mėnuo, kai ji "nelegaliai" gyvena slaugos ligoninėje.
Ligonius privalo išlaikyti ligoninės darbuotojai?
- Mes faktiškai turime išlaikyti šią moterį patys, iš savo asmeninių lėšų - tikino Č. Zvicevičius. - Juk faktiškai ši moteris slaugomų ligonių sąraše neegzistuoja, o ją reikia kažkam prižiūrėti, pamaitinti...
Kažin, kaip šį faktą įvertintų užgriuvusi kokia komisija? Kažin, ar būtų už tai paskirta kokia nors nuobauda? O gal įvertintas vadovo ir darbuotojų humaniškumas? Č. Zvicevičiaus teigimu, tai gana aštri problema, tačiau niekas nenori jos nei matyti, nei padėti išspręsti. Greičiausiai padėtis žymiai pasikeistų į gerąją pusę įkūrus psichoneurologinį pensionatą, kurio Kauno apskričiai reikia verkiant. Juk panašių ligonių yra gana daug...
Tai vienas faktas, į kurį negalėtų nekreipti dėmesio mūsų miesto valdžia. Niekam ne paslaptis, jog neretai mūsų visų - mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi į kairę ir į dešinę, o pačių opiausių klausimų sprendimui jų nebelieka...
