Lietuvos jaunųjų verslininkų sąjungos prezidentas, ambicingų užmojų sumanytojas, politikų rėmėjas, o kartu - ir banditų gaujos vadeiva bei žmogžudysčių užsakovas.
Visi šie apibūdinimai tinka 40-mečiam kauniečiui Gintarui Skobui, kuris už praeityje įvykdytus nusikaltimus netrukus sės į teisiamųjų suolą. Kaip rašo "Lietuvos rytas" pareigūnams G. Skobo ir jo vadovaujamos "Ramaškės" gaujos įvykdytus nusikaltimus pavyko atskleisti, kai bendradarbiauti su teisėsauga sutiko buvęs G. Skobo aplinkos žmogus ir "Ramaškės" grupuotės narys Dinaras Užkuraitis. Tai pirmoji teismui perduota didelė byla, kurią kartu su Generalinės prokuratūros prokurorais ištyrė speciali Kriminalinės policijos biuro pareigūnų grupė, sudaryta praeityje Kaune įvykdytiems sunkiems nusikaltimams tirti.
G. Skobas buvo sulaikytas praėjusių metų rugsėjo 10 dieną savo biure Kaune. Vedamas į policijos mašiną verslininkas paprašė, kad pareigūnai leistų antrankius uždengti laikraščiais. Iš pradžių G. Skobas niekaip negalėjo suprasti, už ką jis yra sulaikytas. Išgirdęs, kad jam yra pareikšti įtarimai dėl 1992 metais įvykdyto "daktarų" gaujos nario Dariaus Steponavičiaus nužudymo, verslininkas nusistebėjo. "Negi dėl tokios šiukšlės jūs mane sulaikėte?" - tyrėjams iškošė G. Skobas.
Plačiais užmojais šis verslininkas garsėjo jau savo karjeros pradžioje. Dar paauglystėje perspektyvus boksininkas G. Skobas iš užsienyje vykdavusių varžybų parsiveždavo deficitinių prekių - sportinių batelių, džinsų, magnetolų. Šias prekes už nedidelį atlygį turguje pardavinėjo G. Skobo pažįstami.
Pradėjęs tikro verslininko karjerą, G. Skobas taip pat dažnai važiuodavo į užsienį. Bet iš ten parsiveždavo jau ne sportinių batų, o smulkiai subraižytų schemų bei instrukcijų. Jose buvo nurodoma, kaip galima sėkmingai dalyvauti Lietuvoje prasidėjusiame privatizavimo procese - pigiai nusipirkti vertingiausius objektus. G. Skobas didžiavosi šiomis instrukcijomis ir nuolat tvirtino, kad jos padės jam tapti įtakingiausiu žmogumi Lietuvoje. Norėdamas įgyvendinti savo planus G. Skobas turėjo nušluoti "daktarus".
Viename vakarėlių jis pasikvietė pasikalbėti savo pažįstamą jauną sportininką Ramūną Kuzminą, kuris vėliau nusikaltėlių pasaulyje įgijo "Ramaškės" pravardę. R. Kuzminas, gavęs G. Skobo įgaliojimus, ėmėsi darbo. Greitai jo būryje atsirado apie 20 jaunų vyrų, daugiausia buvusių sportininkų. "Ramaškė" iškart pademonstravo tiems laikams neįtikimą drąsą. Jis nuvažiavo į Lampėdžiuose vykusią Kauno nusikaltėlių gaujų sueigą ir H. Daktarui į akis išrėžė, kad jam nusispjauti į visus jo įstatymus. G. Skobas įtikinėjo didžiausių Kauno bendrovių vadovus nebemokėti duoklių "daktarams" ir su jais nesiderėti dėl objektų privatizavimo. Verslininkai atvykusiems banditams turėjo pasakyti, kad dabar jie bendradarbiauja tiktai su "Ramaške".
Netrukus daugelis tokių verslininkų atsidūrė po vadinamuoju G.Skobo įkurtos grupuotės stogu. G. Skobas sparčiai turtėjo. Jis tapo stambiu Lietuvos akcinio inovacinio banko akcininku bei tarybos nariu, jis ėmė domėtis ir politika. Nedaug trūko, kad tuo metu Lietuvos prezidentu būtų išrinktas G.Skobo remiamas Stasys Lozoraitis.
Bet matydamas G. Skobo šuolį ėmė bruzdėti jo suformuotas kovotojų būrys. Tuo metu, kai lydimas gražuolių verslininkas važinėjo pirmuoju Lietuvoje "Lincoln" limuzinu su televizoriais ir barais, jo grupuotės nariai vos sudurdavo galą su galu. Kažkada vieningas būrys ėmė krikti. Pirmasis neištvėrė Darius Steponavičius. D. Steponavičius, Vidmantas Urnikas ir dar keli šios grupuotės nariai atsiskyrė nuo G. Skobo ir, gavę H.Daktaro palaiminimą, įkūrė savo atskirą gaują, pavaldžią "daktarams". Tokio akibrokšto G.Skobas negalėjo pakęsti. Norėdamas išsaugoti autoritetą tarp likusių grupuotės narių jis buvo priverstas nužudyti maištininkų lyderius.
Šią užduotį G.Skobas patikėjo buvusiam treniruočių bokso ringe partneriui sporto meistrui D.Užkuraičiui. Jam pavyko nušauti tik D. Steponavičių - pagrindinis konkurentų gaujos lyderis V. Urnikas liko gyvas. Po šio pasikėsinimo prasidėjo atviras G. Skobo ir V. Urniko gaujų karas. Tarpusavio susišaudymai vykdavo beveik kiekvieną savaitę. R. Kuzminas ir jo draugai jau buvo susitaikę su jiems paskelbtu mirties nuosprendžiu ir iš anksto laidotuvėms nusipirko juodus kostiumus ir lakuotus batus. Tuo metu, kai R. Kuzminas ir jo bendrininkai kiekvieną dieną žvelgė mirčiai į akis, grupuotės lyderis G.Skobas mėgavosi gyvenimo malonumais. Verslininkas nusisamdė Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie jį saugojo dieną naktį. Tai matydami grupuotės nariai ėmė rengti naują sukilimą. Ypač nepatenkinti buvo iš Šilutės kilę gaujos nariai, kuriems vadovavo Kęstas Nastys, pravarde "Ryžas". Nors K. Nastys puikiai žinojo, kad G.Skobas buvo privatizavęs "Šilutės melioracijos" bendrovę, tačiau iš jos vadovų pareikalavo duoklės. Toks akiplėšiškumas peržengė visas ribas. Todėl buvo nuspręsta K. Nastį nužudyti. Jį įviliojo į mišką prie Girulių. Čia R.Grigonis nušovė K. Nastį, o paskui ir užkasė. Tačiau ir ši žmogžudystė neišgelbėjo "Ramaškės" gaujos. Lemiamą smūgį jai sudavė "daktarų" grupuotė.
Praėjus keliolikai metų kiekvieno šių audringų įvykių dalyvių likimai susiklostė skirtingai. G. Skobui taip ir nepavyko užvaldyti Lietuvos, nors jis ir tapo žinomu verslininku. Nemažus turtus susikrovė ir V. Urnikas - jis apsigyveno Klaipėdoje ir įsigijo skalbyklų tinklą. R.Grigonis, buvęs gaujos smogikas, įsidarbino darbininku vienoje Priekulės bendrovėje. Kažkada iškentęs žiaurius kankinimus, pareigūnų prispaustas jis prisipažino įvykdęs nusikaltimus. D. Užkuraitis atsiribojo nuo buvusio audringo gyvenimo ir apsigyveno vienkiemyje prie Klaipėdos. Nors jam daug kartų buvo siūloma suburti "Ramaškės" gaujos narius ir tapti jų lyderiu, tačiau jis pasirinko ramų gyvenimą. D.Užkuraitis tapo ypač svarbiu liudytoju ir padėjo atskleisti daugiau sunkių nusikaltimų. Iš kalėjimo grįžęs R. Kuzminas vėl išsikovojo autoritetą Kauno nusikaltėlių pasaulyje, tačiau 2000 metais buvo nužudytas.
