Pasaulis atsisveikino su popiežiumi Jono Paulium II. Apie tirs valandas trukusios laidotuvės apibūdinamos kaip didžiausios naujųjų laikų istorijoje. Visas pasaulis su dideliu susitelkimu rengėsi šiam liūdnam įvykiui. Romoje pasauliui buvo priminta apie milžinišką ritualų reikšmę homo sapiens gyvenime. Popiežiaus Jono Pauliaus II gimimas buvo pažymėtas kuklios krikšto ceremonijos, o apraudojamas jis buvo didžiausioje katalikų bažnyčioje, laikantis visų laidotuvių ritualų. Laidotuvės tapo mistinės iliuzijos triumfu: Katalikų Bažnyčią pamiršta vis daugiau tikinčiųjų, o popiežius tapo vienu garsiausių pasaulio žmonių. Jis buvo pirmasis tarp popiežių, peržengęs mečetės ir sinagogos slenksčius, jis atsiprašė už inkviziciją ir laužus, jis reabilitavo Galilėjų ir Koperniką, jis net paprašė atleidimo, kad kažkada kryžiuočiai sugriovė Konstantinopolį. Kai kam gal ir juokinga, nes tai buvo taip seniai, kad visi ir pamiršo. Popiežius atėjo į kalėjimo kamerą. Į kamerą, kurioje bausmę atlikinėjo vos jo nenušovęs turkas Ali. Ir atleido jam, ir verkė kartu su juo. Gaila, bet atsisveikinimas ir šio didelio žmogaus laidotuvės tapo kažkokiu šou. Ypač Lietuvoje. Eilinį kartą išlindo mūsų vadų sovietiškumas ir apsidraudimas. Buvęs komunistas A. Brazauskas paskelbė trijų, o po to ir penkių dienų gedulą. Valstybinės televizijos vadovai irgi puolė barstytis galvas pelenais ir nusprendė ištisai rodyti tik laidotuves. Visą savaitę. Dabar pats generalinis televizijos direktorius K. Petrauskis pripažįsta, kad specialios programos ir transliacijos nesulaukė žiūrovų dėmesio. Kaip įprasta, žmonės žiūrėjo meilės istorijas ir pageidavimų koncertus. Jeigu žmogus neturi poreikio gedėti, jo tai daryti nepriversi jokiais įstatymais ir potvarkiais. Galų gale ir pats premjeras, paskelbęs 5 dienų gedulą, matė, kad jo nesilaikoma. Jis pats buvo užsukęs į automobilių parodą, kurioje skambėjo muzika ir apie mašinas sukiojosi pusnuogės gražuolės. O komercinės televizijos po erotinių filmų šeštadienio naktį iš viso sutriko ir, matyt, tik bijodamos, kad jų kas nors neapkaltintų eretiškumu, vienas laidas rodė, o kitas dėjo į stalčių. Sekmadienį rodė koncertą prie ledo luito, o kitą dieną jau ir "Dviračio šou" netiko gedulingai dienai. Žodžiu, panorome būti šventesni už patį popiežių, bet nelabai pavyko, nes nebuvo saiko. Galėjo būti visuotinis gedulas, bet vieną ar dvi dienas. Likusias būtų gedėję tie, kurie iš tikrųjų gedėjo, kuriems buvo toks poreikis. Jie tam turi maldos namus. Galų gale Konstitucijos įtvirtintas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, o Europos Konstitucijoje, kuriai pirmieji pritarėme, apie katalikybę iš vis neužsimenama. Prancūzijoje popiežiaus laidotuves lydėjo polemika dėl sprendimo iki pusės stiebo nuleisti valstybines vėliavas. Kai kas šioje šalyje buvo prieš Jono Pauliaus II pagerbimą, nors jo gedėjo ir ateistinė Kuba, ir musulmoniškas Egiptas, ir Indija, kurioje katalikai sudaro vos 2 procentus visų gyventojų.
Matyt laidotuvėmis šou neužsibaigs. Politikai jau ėmė varžytis, kuris pasiūlys kuo iškilesnį projektą popiežiui įamžinti, kuris užsidirbs kuo daugiau balų. Pirmasis išlindo Vilniaus meras Artūras Zuokas ir pasiūlė sostinės centre statyti ir popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadinti A. Vivulskio suprojektuotą bažnyčią, kurios neleido pabaigti sovietai. "Per Jono Pauliaus II laidotuves nežinantis, pažvelgęs į jo karstą, galėjo pagalvoti, kad jame koks visai paprastas žmogus, - paprieštaravo A. Zuokui Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. - Todėl didingos šventovės statymas miesto centre, kur apstu bažnyčių, būtų visai priešinga Jono Pauliaus veiklai ir minčiai. Šventajam Tėvui rūpėjo žmonių sielovada, o ne Bažnyčios didybė". Kardinolas sakė, kad gyvas paminklas popiežiui būtų hospicos įkūrimas. Tai nepagydomų, specialios globos reikalaujančių ligonių slaugos namai, kuriuose medikai, kunigai, vienuoliai teiktų žmonėms medicininę ir dvasinę pagalbą.
"Akistatos", Eltos inf.
