Jonas STRAŠINSKIS
Iš prigimties esu geras, doras ir paslaugus žmogus. Visiems padedu, patarnauju. Kai reikia, pavežu, panešu, pakeliu. Ir man smagu, kad galiu būti naudingas ir reikalingas žmonėms. Taigi aš baisiai apsidžiaugiau, kai kaimynas Tadas Tabokius paprašė manęs parvežti į namus tokį sunkų maišą. Negi žmogus temps ant pečių tokią sunkenybę. O kas jame buvo ir iš kur jis ten atsirado, aš ir nepaklausiau. Ne mano reikalas. Svarbu, kad žmogui padėjau. Iš tokio pakrūmio mudu įritome tą maišą į mano mašiną ir aš jį parvežiau Tabokiui į namus. Ir džiaugiausi žmogui gera padaręs. Džiaugiausi ir laukiau, kada Tadas pagirs mane už paslaugą. O jis atpuolė pas mane baisiai įniršęs, piktas ir kumštį iškėlęs pagrasino:
- Uch tu! Aš tau parodysiu!
- Ką tu, Tadeli? - nieko nesuprasdamas ir išsigandęs traukiausi atbulas.
O jis neatstojo ir vis šaukė:
- Tai tu, žalty, mane įdavei mentams! Pasigyrei, kad man tą cukraus maišą parvežei. Tik iš tavęs jie viską sužinojo. Bet žinok, sėsiu aš, sėsi ir tu kaip vagies bendrininkas, - išpylė mano geras kaimynas.
Taigi ir daryk žmonėms gera.
