Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai išgirdau, kad Kalvarijoje pradingo berniukas, verkiau nesulaikydama ašarų, - prisipažino marijampolietė Aldona Žiemienė (52 m.). - Ir vaiko gaila, ir jo motinos, ir mano pačios tragedijos skausmas tarsi iš naujo pribudintas. Aš žinau, ką reškia žudantis laukimas, kai kiekvieną minutę gyveni grumiantis vilčiai ir nevilčiai. Jis baisesnis ir už laidotuves. Rodos, apraudojai, palaidojai - ir viskas: liko kapas. O laukti ir vis tikėtis paties geriausio - tokios būsenos nelinkėčiau nė didžiausiam priešui.
Kada užgyja nežinios ir laukimo išdraskytos širdies žaizda? Ar ji apskritai užgyja? Kaip susigyventi su laukimo baimės skausmu, kurį apgydo tik vienintelis vaistas - laikas?..
Viltį atėmė meškerytė
"Akistata" neseniai rašė apie Kalvarijos (Marijampolės apskr.) gyventojo Ovidijaus (6 m.), kuris vasario 26-osios vėloką popietę išėjo iš namų pažaisti į lauką ir nebegrįžo, paieškas. Kai buvo ruošiamas šis straipsnis, berniukas dar nebuvo rastas. Iš pradžių nė vienos versijos neatmetę policijos pareigūnai vėliau apsistojo ties, rodos, pačia realiausia: mažylis niekam nematant įslydęs į ledinį upės vandenį ir paskendęs. Tokia liūdna išvada tapo realiausia, kai skenduoliuko kūno ieškoję narai po geros savaitės vandenyje aptiko Ovidijaus pasidirbdintą meškerytę, su kuria jis lemtingąją valandą išėjo laukan.
Ovidijaus mama Alė Matusevičiūtė (32 m.) kelias nežinios savaites gyveno viltimi išvysti sūnų gyvą. Moteris plėšėsi tarp daugybės klausimų: gal Ovidijus kur nuklydo, gal pagrobtas ir kenčia, gal kur nors išvežtas, gal užkastas?.. Noriai su žiniasklaida bendravusi moteris turėjo slaptą viltį, kad apie motinos kančią sužinoję žmonės padės sugrąžinti jai sūnelį. Po to, kai narai ištraukė Ovidijaus meškerytę, Alė pradėjo laukti... laidotuvių. Moteris prisipažino, kad lankyti sūnaus kapelį jai būtų lengviau nei kaskart žvelgti į Šešupės, ant kurios kranto gyvena, vandenį, dairytis pro langą tikintis širdžiai ir akims mielo reginio (rodos, pareitų Ovidijus parnešdamas džiugią naujieną), ausimis gaudyti, rodos, menkiausią iš už durų sklindantį garsą. Alė neslėpė: gyventi tarp vilties ir nevilties yra žudanti kančia, nes viena mintis kirba apie sūnaus amžiną netektį, o kita jau "teisia" motiną už pirmąją...
Du vaikučius pagimdžiusios vienišos motinos Alės teigimu, jaunėlis Ovidijus buvo linksmas, guvus, protingas, tačiau labiau vienatvę mėgęs vaikas. Kartais jis taip ilgai užsisėdėdavo namuose prie televizoriaus, kad motinai tekdavę paraginti sūnelį išeiti į lauką. Lemtingąją popietę Ovidijus pats veržėsi į lauką tarsi nelaimės šaukiamas. Vyresnysis brolis išėjo savais reikalais, tad Ovidijus liko vienas. Paprastai jis šalindavosi nepažįstamųjų, vengdavo pokalbių su svetimaisiais. Ir prie upės, kuri nuo namų - vos už keliasdešimties metrų, vienas neidavo. Net vasarą, kai vanduo viliodavo maudynėmis, vis mamą už rankos nugriebęs tempdavosi kartu.
Tik dabar, kai namus prislėgė laukimo ir nežinios skausmas, Alė prisiminė lemtingojo šeštadienio popietę prigulusi, užsnūdusi ir susapnavusi keistą sapną: ji sukinėjosi juodais drabužiais vilkėjusių moterų būryje. Alei šis sapnas atrodo pranašiškas - teksią pačiai apsivilkti juodą rūbą. Tik kada atlėgs kančios skausmas, moteris net bijo svarstyti.
Rodos, palaidojo svetimą
Prieš šešerius metus palaidojusi savo sūnų Tomą (18 m.) marijampolietė Aldona Žiemienė galėtų atsakyti Alei Matusevičiūtei: tas kančios skausmas niekur nedingsta - jis apsigyvena pačioje širdyje. Jis privalo rasti vietą mamos gyvenime kaip koks nors įnamis, kuris kaskart sugrįžta net ir vejamas.
Aldonos sūnus paskutinįkart namų duris užvėrė irgi šeštadienį. Buvo 1998-ųjų gruodis. Tomas išėjo pas draugą, kad kartu su juo nuvažiuotų į Marijampolę pasiimti iš banko bedarbio pašalpos. Vaikinas taip ir nesugrįžo. Jo kūnas buvo rastas tik kitų metų ankstyvą pavasarį. Nelaimėlio gyvenimas, anot įvykį tyrusių Vilkaviškio rajono pareigūnų, nutrūko ties Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų riba, ant upelio kranto. Kokiomis aplinkybėmis, niekas nežino. Motina sūnų atpažino iš drabužių ir juose rastų dokumentų. Oficialiai paskelbta, kad Tomas Žiemys prigėrė. A. Žiemienė iki šiol netiki šia mįslingai ir keistai jai atrodančia versija.
Anot du mėnesius nežinios ir laukimo kamuotos Aldonos, reali viltis pamatyti sūnų gyvą užgeso bemaž po poros savaičių. Iki tol - tokia pati, kaip ir Alės, kasdienybė tarp vilties ir nevilties: valandų valandos, praleistos užsidarius Tomo kambaryje ir liečiant akimis kiekvieną jo daiktą, nebyli malda, prašanti sugrąžinti prapuolėlį, tik mintimis išreikšti linkėjimai, kad dingusiojo nekamuotų skausmas ir kančia, o naktimis - nesuvaldoma rauda, tarsi privalėjusi išplauti per dienas susikaupusį širdies skausmą. Aldonos teigimu, žudantis laukimas nepasitraukė net ir po Tomo laidotuvių.
- Vis tebelenda mintys, kad ne savo vaiką palaidojau, - guodėsi A. Žiemienė. - Per tuos kelis mėnesius sūnaus kūnas neatpažįstamai pasikeitė - karste toks svetimas jis man buvo.
Ir šiandien, po šešerių metų, Aldona teigia gyvenanti su neužsitraukusia sielos žaizda. Tomą ir dėl jo kilusį skausmą nuolat primena kasdieninė buitis, televizijos laidos, laikraščių straipsniai, pranešantys apie vis naujas panašias tragedijas. Kamuoja ir sūnaus ilgesys, nes susitaikyti su mintimi, kad jo niekada neteks pamatyti, Aldonai nepavyksta. Motina norėtų kuo dažniau regėti Tomą nors sapnuose, tačiau taip buvo tik labai seniai - praėjus maždaug mėnesiui po laidotuvių. Tuokart sūnus sapne, rodės, suėmė delnais motinai veidus ir liepė neverkti, nes jam esą viskas gerai, tik tarytum atsiduso, jog mažai kartu pagyventa.
Šypseną sugrąžino nauja gyvybė
Marijampolietė Onutė Čėplienė nežinios ir laukimo buvo kamuojama daugiau nei metus. Jos vyras Kostas Čėpla, su kuriuo moteris pragyveno trisdešimt metų ir užaugino du vaikus, išėjo iš namų 1998 metų vasario 20 dieną, o surastas kaip skenduolis - tik kitų metų kovo pabaigoje. Moteris iki šiol nežino, kaip ir kodėl Kosto kūnas atsidūrė per Nendrinių kaimą (Kazlų Rūdos sav.) tekančioje Šešupėje - už keliasdešimties kilometrų nuo namų.
Onutės teigimu, laukimo metai jai buvo patys baisiausi ir sunkiausi gyvenime. Moteris jau buvo susitaikiusi su visokiausiomis vyro dingimo versijomis, tik labiausiai norėjo sužinoti, kur jis yra. Kostas iki tol niekada nebuvo likęs nakvoti svetur - net ir užtrukęs visada pareidavo į namus. Nelaimės nuojauta varyte varė Onutę su dukra išvaikščioti paupius, išlandžioti kanalizacijos šulinius, apžiūrėti net lietaus nutekėjimo vamzdžius. Kiek skambinta draugams, giminėms ir pažįstamiems, kiek teirautasi ligoninėse ir net morge... Onutę buvo pasiekusios įžeidžiančios kalbos, esą Kostas, pasiėmęs 1 000 litų, išvažiavo į užsienį ir ten gyvena su kita moterimi, tačiau jos tuomet atrodė geresnis variantas už amžiną vyro netektį pranašavusią mintį. Moteris netikėjo paskalomis ir toliau atkakliai ieškojo vyro keldama įvairias galimas versijas: gal primuštas ir praradęs atmintį, gal patekęs į psichiatrijos ligoninę, gal kitame rajone rastas ir palaidotas kaip neatpažintas asmuo? Onutė kreipėsi į aiškiareges ir būrėjas, kurios, tikinusios, jog jų vizijose Kostas - negyvas vandenyje, vis tiek nenumarino likusios vilties pamatyti vyrą gyvą.
- Toji metus nešiota viltis numirė tik suradus negyvo Kosto kūną, - pasakojo Onutė. - Iki tol ir mane, ir dukrą kamavo naktiniai košmarai, tylą perskrosdavo sapno sukeltas šauksmas. Jau, rodėsi, visos ašaros buvo išverktos, bet po nakties vėl stodavo nauja diena - ir vėl laukiant bei svarstant akys sudrėkdavo.
Onutės teigimu, ir po šešerių metų kūnu "pereina šalna" vos išgirdus naują žinią apie namus, kuriuos prislėgė nežinios ir laukimo skausmas pradingus artimajam. O. Čėplienei tas skausmas sumažėjo, kai namuose sukrykštė dukters Jurgitos pagimdyta anūkėlė Kotryna, kuriai dabar jau treti metukai: nauja gyvybė tarsi liudija, kad gyvenimas eina nesigręžiodamas atgalios. Vis dėlto Onutė prisimena, kad laukimas baisesnis už laidotuves. Jau yra kapas, ant kurio gali uždegti žvakelę ir parymoti, jau nežinios akmuo nuo širdies nuridentas, tačiau baisiųjų mėnesių išgyvenimas savo pėdsakus paliko...
Neliko net pražuvėlio nuotraukos
Sūsninkų kaime (Kalvarijos sav.) gyvenanti Valė Simanavičienė (37 m.) nežinią ir laukimą išgyveno bemaž prieš dešimt metų: tuokart jos staiga pradingusio sūnelio Tomo (6 m.) paslaptis tvyrojo daugiau nei pusantrų metų. Valė neslepia: ir iki tragedijos liūdnai klostęsis jos gyvenimas panašia vaga teka ir po nelaimės. Moteris, pasakodama dešimties metų senumo prisiminimus, nubraukė ašarą tik tada, kai užsiminė, jog Tomuko netekties skausmą jai aitrino ir užuojautos nelaimingai motinai nejautęs kaimas.
Tomukas, trečiasis asocialiai gyvenusios Valės vaikas, augdamas buvo lėtesnio vystymosi, kurčnebylis, beveik nekalbėjo. Tačiau vaikas buvo labai drąsus ir landus. Vieną 1995-ųjų balandžio dieną jis, išėjęs į kiemą, netikėtai pradingo. Artimieji ieškojo mažylio, tačiau - viskas veltui. Nieko paguodžiančio negalėjo pasakyti ir vaikelio paiešką su tarnybiniu pėdsekiu vykdę policininkai. Tik 1996-ųjų lapkričio viduryje vienas kaimietis (dabar jau miręs), nuėjęs į griaunamą bendrovės sandėlį vogti elektros lempučių, visai atsitiktinai aptiko... žmogaus kaukolę. Netrukus paaiškėjo, jog tai - prieš pusantrų metų pradingusio Tomuko neatpažįstamai suirę palaikai. Motina sūnelio kūno likučius atpažino iš jo sportbačių, pėdkelnių ir marškinėlių.
Dabar Valė pasakojo sunkiai išgyvenusi nežinios ir netekties skausmą. Ji iki šiol kaltina save, kad lemtingą minutę nebuvo kieme kartu su sūneliu. Gyventi buvę taip nelengva, kad "į pagalbą" ateidavęs... stikliukas. Buvę nepakeliamai sunku laukti žinios apie Tomą: sklandė gandai, kad vaikas pagrobtas ir išgabentas į užsienį kaip organų donoras, kad sužalotas per avariją ir numestas numirti, kad artimųjų tyčia pradangintas... Valė guosdavosi, kad sūnelis, jeigu ir nebegyvas, tai miręs be kančios. Kartais jai atrodydavo, kad Tomukas šaukiasi pagalbos, aimanuoja ir niūniuoja įprastu judesiu apglėbęs save, susigūžęs. Kartais moteris girdėdavo, kad prapuolėlis neva krapštosi už laukujų durų...
Anot Valės, tik dabar ji randanti jėgų savyje gyventi blaiviau. Kaltinanti save už praeities klaidas, tačiau kelio atgal juk nėra. Moteriai dar labai apmaudu, kad jos šešiametis Tomukas niekada nebuvo nufotografuotas: nebėra jo nuotraukos - blėsta ir jo veido bruožai iš motinos atminties. Kartais vaikelis aplankantis motiną sapnuose - juose jis toks pat, kaip tada, kai paskutinįkart išėjo...
Yra dukters kapas, bet jis - be kūno
Marijampolietė pensininkė Algimanta Abraitienė - ilgiausiai su nežinios ir laukimo skausmu susigyvenusi iš kalbintųjų moterų. Šis, rodos, viską sugriovęs ir viską sustabdęs jausmas ponią Algimantą užklupo beveik prieš aštuonerius metus. Tada iš kelionės į Tian Šanio kalnus į namus nesugrįžo jos duktė Giedrė Abraitytė (33 m.), dirbusi gydytoja pediatre Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų reanimacijos skyriuje. Nebegrįžo ir kartu su ja kalnuose tuokart buvęs alpinistas Alfredas Lukšas.
Kaip prisimena mama, Giedrė visada mėgdavo keliones. Studijuodama ji pirmą kartą išvyko į kalnus ir nuo tada "apsirgo" kalnų "liga". Tėveliams ji sakydavo: "Reikia nors kartą pamatyti kalnus, kad daugiau nebegalėtum į juos negrįžti". Giedrė įstojo į alpinistų klubą, pradėjo aktyviai treniruotis. Jos kasdienybėje vieną kelionę keitė kita, vienus kalnus - kiti, vieną įveiktą viršukalnę - kita. Aukščiausia jos pasiekta viršukalnė buvo 6 900 metrų. 1997 metais Giedrė pasiryžo nugalėti dar daugiau - įveikti 7 200 metrų aukštyje esančią Pergalės viršukalnę Tian Šanio kalnuose. Medikė iš tos kelionės nebegrįžo - jos ir bendražygio Alfredo palaikai amžiams liko kalnuose...
Anot A. Abraitienės, jos ir vyro gyvenimas netekus dukters beprasmiškai sustojo. Iš pradžių dar buvo gyva viltis, kad bus surastas Giedrės kūnas, kurį norėta gražiai palaidoti (tiesa, gerus metus po baisiosios žinios širdies gilumoje kirbėjo ir mintis, kad duktė dar atsiras gyva). Praradus viltį surasti žuvusiųjų kūnus, gedintys Abraičiai Marijampolės kapinėse pastatė paminklą ir šitaip įamžino dukters atminimą. Kelerius metus kapavietė buvo tuščia (tik buvo įleista metalinė kapsulė su Giedrei buvusiais brangiais daiktais). Čia ateidavo ramiai su savo mintimis pabūti abu Giedrės tėvai. Šiandien dingusios alpinistės menamoje kapavietėje - jos tėčio, kuris mirė prieš trejus metus, palaikai.
- Skausmas dėl dukters netekties gyvas iki dabar - jis numirs tik kartu su manimi, - atviravo dukters kūno iki šiol negalėjusi palaidoti A. Abraitienė. - Net negaliu sakyti, kad dabar gyvenu vienui viena - aš gyvenu su savo mirusiaisiais. Viskas buvę lyg vakar - ir ta baisioji žinia, ir vilties kova su neviltimi.
A. Abraitienė sakė besiguodžianti šviesiais vis tolstančios praeities prisiminimais, kai Giedrė buvo gyva ir stebindavo savo energija, veiklumu. Tai jai padeda būti nuotaikingesnei, laimingesnei. Vaizdas, kai po budėjimo klinikose į namus pargrįžusi duktė tuoj pat susiruošė į kelionę ir šūktelėjo, kad autobusas jau laukia, vis dar gyvas A. Abraitienės akyse: Giedrė mojuoja ranka išbėgusi pro vartelius... Tuokart duktė tikino tėvus, kad į kalnus vyksta paskutinįkart. Šie žodžiai buvo lemtingi, nors ištarti jie buvo visai kita prasme.
A. Abraitienė nežino vaistų, galinčių išgydyti žmones nuo laukimo ir nežinios skausmo. Jos teigimu, motinos širdis nepripažįsta žodžio "mirtis", nes visas tėvų viltis turėjęs įprasminti jų vaikas visada gyvas jausmuose, prisiminimuose, nuotraukose, svajonėse. Anot ponios Algimantos, tik protas pajėgus suvokti, kad dukters netektis reali, o širdyje - ir viltis, ir laukimas, sumišęs su begaliniu ilgesiu, likęs. Šito neišdildo jokie metai, neišgraužia joks laikas.
- Man gera žinoti, kad mano duktė paliko linksmo, sąžiningo, kruopštaus ir darbštaus, valingo ir pareigingo, išsilavinusio žmogaus prisiminimą, - tvirtumu spinduliavo A. Abraitienė. - Giedrė - laukiamas svečias mano sapnuose. Ji gyvena su manimi - saugo mane nuo ligų ir nuo nerimo. Savo mergaitės šilumą jaučiu kiekvieną sunkią minutę.
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Ovidijus pradingo išėjęs meškerioti prie beužšąlančios Šešupės
Nuotrauka iš asmeninio albumo:
- Gydytojos ir alpinistės Giedrės Abraitytės gyvenimas nutrūko kalnuose
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- A. Žiemienė palaidojo sūnų, kuris karste jai atrodė esąs svetimas
- V. Simanavičienė kaltina save, kad kurčnebyliu sūneliu Tomu rūpinosi per mažai
(šios dvi Letos darytos nuotraukos išsiųstos į redakciją šį rytą)
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- A. Abraitienė jau beveik aštuonerius metus laukia iš kalnų nesugrįžusios dukters Giedrės
- O. Čėplienė (nuotraukoje - su anūkėle) apie dingusį vyrą nieko nežinojo daugiau nei metus
