Jie auga visur - ir miške, ir ant mūsų kojų. Paprasčiausi grybai, arba, kaip priimta vadinti liaudyje - kojų grybelis. Kad ir kaip keista, žmonių grybelis savo struktūra beveik nesiskiria nuo savo miškinių brolių. Medikai grybelines ligas vadina mikoze, o nagų grybelį - onichomikoze.
Grybelinė infekcija yra neįprastai gyvybinga ir gali tykoti mūsų bet kurioje viešoje vietoje - dušuose, baseinuose, sporto salėse ar net paplūdimiuose. Tačiau dažniausiai grybelį "pasigauname" savo namuose - užsikrečiame nuo šeimos narių. Tokiu būdu grybelinėmis ligomis užsikrečia apie 60 proc. žmonių. Vienos mažutės, grybeliu užkrėstos odos pleiskanėlės, likusios ant rankšluosčių, drabužių ar avalynės pakanka, kad nematomas priešas apsigyventų mūsų kojų odoje ir imtų stebėtinai sparčiai daugintis.
Kas vyksta, grybeliui "apsigyvenus" ant kojų odos arba po nagais? Jis, mus ima tiesiog "ėsti" - elgiasi kaip pats tikriausias parazitas. Nagų grybelį dažniausiai sukelia dermatofitai arba dermatomicitai. Tai antropofiliniai grybeliai, kurių pagrindiniai yra raudonasis trichofitonas ir mentagrofitinis trichofitonas (tarpupirštinis). Pirmasis pažeidžia visas nagų plokšteles - ir kojų nagų, ir rankų, taip pat lygiąją odą. O štai antrasis dažniausiai pažeidžia pirmojo ir penktojo kojų pirštų nagus ir odą tarp trečio ir ketvirto piršto. Ir niekad "neliečia" plaštakų.
Kojos, užkrėstos grybeline liga, atrodo taip, kad ligoniai drovisi jas parodyti. Net vasarą avi uždarą avalynę, o tai grybeliui tik į naudą - jis mėgsta drėgmę ir šilumą. Nepatraukliai atrodo ne tik nagai, nes liga pirmiausiai suerzina lygiąją odą. Jei esama kokių nors traumų, įtrūkimų, įbrėžimų ar nutrynimų tarpupirščiuose - tai ypač gera sąlyga ten įsimesti grybelinei infekcijai ir vystytis ligai. Pėdas pradeda niežėti.
Laiku nepradėjus gydytis, grybelis išplinta po nagais. Nago plokštelė ima kisti - sustorėja, praranda blizgesį, pagelsta, ima trupėti. Tokie signalai turėtų kiekvieną priversti susirūpinti.
Svarbu žinoti, jog pakitę nagai - dar nebūtinai grybelinės ligos požymis. Esama susirgimų, kurie vadinami "nagų distrofija". Nagų pakitimai gali būti odos, vidaus ar profesinių ligų simptomai. Be to, taip gali nutikti esant endokrininės sistemos pažeidimams, vitaminų disbalansui. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tai grybelinis susirgimas, ar ne.
Dauguma pacientų su grybeliu kovoja metų metus, yra išbandę gausybę visokiausių priemonių, bet norimo rezultato nesulaukia. Todėl visi, kurie dar neužsikrėtę, pirmiausia turi paisyti paprasčiausių taisyklių. Jei pabuvote viešo naudojimosi vietoje, svarbu kruopščiai nusiplauti kojas tekančio vandens srove, sausai nusišluostyti ir patepti pėdas bet kokiu antigrybeliniu kremu.
Sunkiau, jei grybeline liga serga kas nors namuose, iš šeimos narių. Reikia labai rūpestingai valyti avalynę, skalbti kojines, jas dar drėgnas 4-5 kartus išlyginti karštu lygintuvu (tada nebūtina jų virinti). Gydymosi metu visgi reikėtų mūvėti medvilnines kojines.
Avalynę reiktų dezinfekuoti. Priemonių šiam tikslui galima įsigyti vaistinėse. Namų sąlygomis galima naudoti 40 proc. acto rūgšties tirpalą (ne valgomąjį actą, o būtent acto esenciją!). Ją beveik perpus atskiesti vandeniu ir šiuo tirpalu ištrinti avalynės vidų: padus, šonus, viršutinę dalį. Paskui avalynę įdėti į polietileninį maišelį, užrišti ir taip palaikyti 2-3 paras. Tada išdžiovinti ir išvėdinti. Tokią avalynės dezinfekciją reikėtų daryti viso gydymosi kurso metu, bent kartą per mėnesį. Beje, daugelis grybeliu užsikrečia per avalynę, tad geriau neavėti svetimos avalynės ir niekam neduoti savosios. Avalynę galima dezinfekuoti dar ir 25 proc. formalino tirpalu arba 1 proc. chlorheksidino bigliukonato tirpalu. Bet abu preparatai parduodami tik su receptais, tad pirmiausia teks kreiptis į gydytoją.
Nepamirškite vonios sienelių ir dugno švaros. Vandens srove mechaniškai pašalinkite nagų trupinėlius ir odos pleiskanas, iššveiskite vonią bet kokia valomąja dezinfekuojančiąja priemone. Manikiūro ir pedikiūro žirklutes dezinfekuokite panardindami jas į spiritą, o paskui padegindami ugnimi.
Jei įtariate, jog užsikrėtėte grybeliu, patartina kuo greičiau kreipti į dermatologą. Jis atliks reikiamus tyrimus: nuo nagų ir, jei reikia, nuo lygiosios odos bus paimami mėginiai ir ištiriami po mikroskopu. Jei reikia, bus atliekamas papildomas tyrimas - paimti mėginiai "pasėjami" tam tikroje terpėje.
Tokiu būdu išsiaiškinama, koks konkrečiai sukėlėjas jus "užpuolė". Paskui gydytojas nustatys, kokį gydymo metodą geriausia taikyti jūsų atveju. Gydytojas taip pat įvertins, kiek yra "pažengusi" liga. Ir, suprantama, reikia žinoti bendrą organizmo būklę, ar yra dar kokių nors susirgimų.
Gydytis tenka ilgai - nuo 3 mėnesių iki metų, arba ir dar ilgiau. Todėl būtina ištirti kepenų funkciją. Tam tikslui iš venos imamas kraujas ir tiriamas bilirubino kiekis, kepenų fermentų kiekis. Jei visi rodikliai atitinka normą, pacientą galima gydyti. Jei pažeistos visos nagų plokštelės, įskaitant augimo zoną, skiriami antigrybeliniai bendro veikimo preparatai. Šiuolaikiniai preparatai gana efektyvūs: vienus jų reikia vartoti kasdien, kitus su pertraukomis. Šiaip šie vaistai kainuoja brangiai, bet yra ir pigesnių, prieinamų platiesiems gyventojų sluoksniams.
Esant pradinėms nagų pažeidimo formoms galima apsiriboti vietiniu gydymu - tirpalais, kremais ar antigrybeliniais lakais.
Ligai stipriai pažeidus nagus, reikalingas kombinuotas gydymas antigrybeliais vidiniais vaistais ir išoriniu gydymu. Parai ar dviem užtepamas tepalas, kuriame yra nagą minkštinančios medžiagos - šlapalo. Po to nago plokštelė nuvaloma dilde. Tai gali atlikti pats pacientas ar med. sesuo arba pedikiūro specialistė. Tačiau tepalai efektyvūs tik taikant kompleksinę terapiją. Visų pirma - tabletės, o tepalai ir kremai - tik pagalbinė priemonė. Visus medikamentus, priklausomai nuo "užpuolusio" grybelio rūšies, paskiria gydytojai.
