Sigitas STASAITIS
Stovėdami prie nuodėguliais virtusios kaimynų trobos ir žiūrėdami į išnešamus sudegėlių lavonus žmonės visur pašnibždomis aptarinėja tą patį skaudžiausią klausimą: "Kodėl gi kilus gaisrui kaimynas nesigelbėjo nuo ugnies per langus ir duris?" Ir tik nedaugelis žino, jog gaisro metu žmonės ir gyvūnai gyvi praktiškai niekada nesudega - smalkėmis nusinuodijama per labai trumpą laiką. Tuoj pamatysite, jog smalkės - tai vienas iš baisiausių ir klastingiausių žmonijai žinomų nuodų. Šios bekvapės bespalvės itin nuodingos dujos iki pat žmogaus mirties beveik nesukelia apsinuodijimo simptomų! Nuo smalkių žūstama ir ne gaisruose - neatsargiai rūkant, taupant krosnies šilumą ir net garaže. Lietuvoje retą mėnesį nebūna smalkių aukų, o šaltuoju metų laiku smalkės žmones pražudo kone kas savaitę. Praėjusi savaitė - ne išimtis. Biržuose smalkėmis nusinuodijo pradinukas ir pensininkė.
Dažnai žūsta po kelis
Dešimtmečio Tado Bačiansko tėvai gyvena gūdžiame Biržų rajono Zastaučių kaime. Vaikui vien iki autobuso teikdavo žingsniuoti po keletą kilometrų, tad norėdami palengvinti sūnui mokslus, tėvai savo pradinuką nuveždavo peržiemoti į Biržus pas jo mamos tetą Aliną Ulevičienę (73 m.), gyvenančią nuosavame dviejų aukštų mūrinuke Vytauto gatvėje. Pensininkė gyveno labai taupiai, namo langus žiemą apkaldavo polietileno plėvelėmis, taupiai kūreno krosnį. Tam, kad krosnis labiau šildytų, ant malkų užberdavo anglių, o joms teberusenant skubėdavo užšauti dūmtraukio sklendę. Dabar nustatyta, jog neteisingai kūrendama krosnį A. Ulevičienė jau senokai po truputį apsinuodydavo smalkėmis. Biržietė kaimynei bėdojosi, kad jos prasta savijauta, užeina silpnumas, kyla kraujospūdis.
Praėjusios savaitės pabaigoje Tado tėvai atvyko į Biržus aplankyti sūnaus. Nors A. Ulevičienės namo languose degė šviesa, tačiau durų niekas neatrakino. Užsukę į Biržų "Aušros" vidurinę Nijolė ir Bronius Bačianskai iš pedagogų išgirdo, jog Tadas jau antra diena nesirodo pamokose. Nujausdama nelaimę pradinuko motina N. Bačianskienė ėmė isteriškai raudoti, o B. Bačianskas nuskubėjo kviesti policijos ir laužti tetos namo durų. Nuojauta neapgavo - A. Ulevičienė rasta seniai mirusi virtuvėje prie krosnies, o Tado kūnelis gulėjo gretimame kambaryje ant grindų. Name liko gyvas tik šuniukas, kuris inkštė nesuprasdamas, kodėl jo šeimininkai nesikelia. Ekspertai jau ištyrė, jog abu žuvo nuo smalkių, į kambarius pritekėjusių per anksti užkišus krosnies kamino kaištį.
Nuo smalkių žuvę du žmonės - toli gražu ne rekordas. Prieš porą metų labai panašiai nusinuodijo net keturi šiauliečiai: Pranciškus D. (68 m.), jo žmona (74 m.), brolis Juozas (60 m.) bei sesuo Angelė (63 m.). Tragedijos išvakarėse Pranciškus savo nuosavame name Agrastų gatvėje su artimaisiais minėjo sūnaus Prano vedybų sukaktį. Giminaičiai truputį išgėrė importinės degtinės, tačiau čia pat sukniubę virtuvėje prie stalo užgeso. Apžiūrėdami namą aptikę, jog virtuvėje stovinti krosnis išgertuvių metu nebuvo užkurta, pareigūnai buvo iškėlę versiją, jog šiauliečiai nusinuodijo prastu alkoholiu. Žuvusiųjų kraujo tyrimai netrukus parodė, jog visus keturis išguldė smalkės, nutekėjusios iš dujų kolonėlės. Šiame namelyje tiek dujinio vandens šildytuvo, tiek šalia pastatytos kietojo kuro krosnies dūmtraukiai buvo sujungti ir nuvesti į tą patį kaminą. Užkūręs dujinį vandens šildytuvą Pranciškus kažkodėl pamiršo atidaryti kamino sklendę, ir visi dujų degimo produktai ėmė sruventi tiesiai į kambarį. Pasak ekspertų, šiauliečiai turėjo žūti per labai trumpą laiką.
Mirtini net maži kiekiai
Anglies monoksidas (liaudiškai - smalkės) - absoliučiai bekvapės ir bespalvės dujos. Apie smalkes dažniausiai spėjama iš degėsių ar dūmų kvapų - paprastai nuolatinių smalkių palydovų. Degant dujoms dūmų nebūna - štai ir atsakymas, kodėl prieš žūdami ką tik aprašyti žmonės nieko neužuodė, neįtarė, nebėgo laukan. Smalkės klastingos dar ir tuo, jog apsinuodijimo jomis simptomai labai nežymūs, panašūs į įprastą nuovargį. Minėtoji A. Ulevičienė, jausdama panašius negalavimus, nė nesusimąstė apie smalkes!
Pasak Šiaulių ligoninės Nefrologijos skyriaus gydytojos toksikologės Silvijos Sagaitienės, prisikvėpavusiam smalkių žmogui ima truputį mausti galvą, apima silpnumas, retkarčiais pykina. Nejausdamas jokio skausmo, jokio dusulio apsinuodijęs žmogus staigiai krenta be sąmonės. Gaila, kad tai paprastai įvyksta anksčiau nei apsinuodijusysis ima įtarti smalkes! Beje, smalkės - mirtinas nuodas ne tik žmogui, bet ir visiems šiltakraujams gyvūnams. Pastabesnis skaitytojas susimąstys, kodėl Biržuose nežuvo A. Ulevičienės šuniukas. Smalkės yra maždaug 3 procentais lengvesnės už orą, todėl pradeda kauptis palubėje. Dėl savybės kilti aukštyn smalkėmis neapsinuodijama lauke prie ugnies. Nors virš didmiesčių nebūna stogo, tačiau juose smalkės sugeba tapti pagrindiniu oro teršalu. Nusistovėjus žemam slėgiui bei nurimus vėjui, miestus užkloja smogas, kuriame, be mažiau nuodingų suodžių, dulkių, sieros bei azoto oksidų, gausu ir bjauriųjų smalkių. Šią karštąją vasarą įsiliepsnojus durpynams daugelis silpnesnės sveikatos vilniečių irgi kentėjo ne tiek nuo rusenančių durpių dūmų, kiek nuo smalkių.
Smalkių savybė kilti aukštyn yra išgelbėjusi kelis nelaimėlius, kurie prisiuostę monoksido pataikė nugriūti ant grindų. Deja, taip pasiseka nedažnai - kai smalkių kambaryje labai nedaug, nes šių dujų nuodingumas tiesiog stebėtinas. Ore atsiradus bent vienai tūkstantajai (!) daliai monoksido, jis jau sukelia apsinuodijimo simptomus. Smalkių pagausėjus iki 1 procento, žmogus žūsta per pusvalandį. Kambaryje pasklidus 2-3 procentams šio nuodo, visus ištiks staigi mirtis.
Pražudo vienintelė cigaretė
Deguonį visoms mūsų organizmo ląstelėms perneša kraujo kūneliuose eritrocituose esantis hemoglobinas. Plaučių alveolėse prisisotinę deguonies eritrocitai nuteka į absoliučiai visas kūno ląsteles. Jas pamaitinę deguonimi ir prisijungę nebereikalingą anglies dvideginį, eritrocitai grąžina į plaučius - iškvėpti. Bėda ta, jog įkvėptos smalkės su kraujo hemoglobinu jungiasi šimtus kartų greičiau ir tvirčiau nei su deguonimi. Įsigėrusios į eritrocitą smalkės nė už ką nebenori iš jo pasišalinti, o toks eritrocitas nebegali pernešti deguonies. Taigi sulig kiekvienu smalkėmis užnuodyto oro įkvėpimu, sulig kiekvienu širdies tvinksniu mažėja laisvųjų eritrocitų. Labai staigiai organizmą apima deguonies badas, kuriam ypač jautrios mūsų smegenys. Nemaitinama deguonimi širdis irgi netrukus pradeda stoti.
Apsinuodijus smalkėmis nėra efektyvių vaistų. Truputį prisikvėpavus monoksido gydomasi kelias dienas, sunkiu atveju - porą savaičių. Sunkiausi ligoniai uždaromi barokamerose, kuriose kvėpuoja grynu padidinto slėgio deguonimi. Deguonis - pagrindinis vaistas.
Smalkės neišvengiamai susidaro degimo metu, ypač kai uždaroje krosnyje ima stigti deguonies. Tai žino visi kaimiečiai, tačiau net ir labiausiai prityrę krosnių kūrentojai kartais apsigauna - visiems norisi kuo anksčiau užšauti kamino sklendę, kad per kaminą neišrūktų šiluma. Žuvusiųjų smalkėmis iš krosnies tiek daug, jog neužtektų jaučio odos visus surašyti. Vargu ar Lietuvoje yra bent vienas kaimas, kuriame nebūtų smalkių aukų. Nereikia nė krosnių - nuo smalkių šalyje kasmet žūsta dešimtys rūkalių, užsigeidusių nelaiku ir ne vietoje (lovoje) pasimėgauti dūmeliu.
Neseniai savo bute Šiauliuose žuvo garsi choreografė baletmeisterė Liudmila G. (47 m.), vadovausi jos pačios prieš ketvirtį amžiaus įkurtam pavyzdiniam vaikų šokių kolektyvui "Aušrelė". Virtuvėje ant grindų gulinčios Liudmilos G. šlaunys, veidas bei delnai buvo apdegę, nors bute gaisras kilęs nebuvo. Šalia moters nebuvo jokio degaus daikto, tik pilna nuorūkų peleninė. Kambariuose aptikti tik keli tušti vyno buteliai, praplėšta pakuotė raminamųjų, o vonioje iš atsukto čiaupo kliaukė vanduo. Šiaip nuo cigaretės žūstama labai proziškai: žmogus (dažniausiai neblaivus) prigula ir užsirūkęs netyčia užmiega. Nuo iškritusios cigaretės ima rūkti patalynė ar sofa. Kartais net ugnis dorai neįsiplieskia, o iš smilkstančios antklodės vatos išsiskiria tiek smalkių, kad rūkalius nebeprabunda.
Nematomo pavojaus nesisaugoma
Trečias pavojų keliantis smalkių šaltinis - vidaus degimo varikliai, kurių išmetamosiose dujose yra net iki 7 procentų smalkių. Ne veltui per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių fašistai šimtus sunkvežimių buvo pavertę mobiliais žmonių naikinimo įrenginiais. Konstrukcija labai paprasta - variklių išmetimo vamzdžiai būdavo nuvedami į kalinių sausakimšus uždarus kėbulus. Kalbama, jog pasmerktieji žiauriai rėkdavo ir daužydavosi - kartu su bekvapėmis smalkėmis jiems tekdavo kvėpuoti ir labai aitriomis visomis kitomis variklių dujomis. Ten, kur nemato gyvūnų globos aktyvistai, Lietuvos šungaudžiai iki šiol benamius šunis ir kates "tručija" automobilių išmetamosiomis dujomis. Keista, kad šiais laikais smalkių pavojaus neįvertina dažnas automobilistas.
Kelmės gyventojas Sigitas B. (33 m.) sportišku automobiliu "Toyota Supra" vežiojo 22 metų draugę Kristiną G. Vakare porelė nusipirko butelį degtinės ir nuvažiavo į Sigito garažą Statybininkų gatvėje pasilinksminti. Bebendraujant uždarytame garaže porelei tapo šaltoka. Prie mašinos vairo atsisėdusi Kristina nepagalvojusi pasuko užvedimo raktelį. Pajutęs, jog nuo išmetamųjų dujų tuoj apalps, Sigitas puolė iš garažo. Spėjo paskutinę akimirką - vos žengęs per garažo vartus vyras lauke prarado sąmonę. Vėliau atsitiktinai surastas kelmiškis buvo gana sunkiai gaivinamas ligoninėje, dėl deguonies bado vyrui buvo pakenktos smegenys, prapuolusi dalis atminties. O Kristinai niekas nebegalėjo padėti - mergina palaidota.
Smalkių sukeltų tragedijų - tūkstančiai, tačiau visos jos labai panašios. Žmonės anglies monoksidu nusinuodija kilus gaisrui, per anksti užkišę iškūrentos krosnies kamino sklendę ar užsikišus dūmtraukiui, rūkydami lovoje bei trumpam užvedę automobilio variklį uždarame garaže. Atrodo, ne taip sunku išvengti pavojaus, tačiau tokie jau mes, žmonės, nematome, neužuodžiame, tai ir nesisaugojame. Daugelis žmonių ir be šio straipsnio žinojo apie smalkių pavojingumą, tačiau ar daug kas žinojo, kokios mikroskopiškos šio nuodo dozės žmogui užtenka, kad jis užsimerktų amžiams?
