Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Naujojoje Akmenėje, kaip įtariama, apsinuodiję smalkėmis mirė du žmonės. 54 metų vyro ir 56 metų moters kūnai buvo rasti sodo namelio kambaryje. Įvykio vietoje policininkai taip pat aptiko ant grindų gulintį apdegusį drabužį, patalpoje buvo jaučiamas aitrus kvapas. Akmenės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti. Laikinasis Akmenės rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Narušis sakė, kad oficialios teismo medicinos ekspertų išvados kol kas nėra gautos, tačiau spėjama, kad žmonės mirė apsinuodiję smalkėmis. Išorinių smurto žymių ant lavonų neaptikta.
Vietoj šilumos - mirtis
Panašūs atvejai, kai žmonės miršta apsinuodiję smalkėmis, ne retenybė. Prieš kurį laiką Alytaus rajono Alovės seniūnijos Muiželėnų kaime, sodų bendrijos "Berželis" namelyje, rasti Vyganto M. (36 m.) ir jo dukrelės Sandros (6 m.) lavonai.
Vyganto M. sugyventinė ir Sandros M. motina Sonata P., naktį grįžusi į namus, pastebėjo iš lovoje gulinčio sugyventinio nosies bėgant kraują. Ji iškvietė greitosios medicinos pagalbos medikus, deja, pastarieji tėvui ir dukteriai padėti jau nebegalėjo. Nustatyta, kad jie mirė apsinuodiję smalkėmis.
Šiame sodo namelyje sugyventiniai gyveno jau gerą dešimtmetį. Nedidelis vieno kambario ir virtuvės būstas buvo šildomas krosnimi, kūrenama malkomis ir anglimi.
Vilniaus rajono Skaidiškių gyvenvietėje 63 metų Leokadijos V., jos 64 metų vyro Franso V. ir jų kaimyno 47 metų Ivano Giedrovičiaus kūnus rytą prie gyvenamojo namo esančioje vasaros virtuvėje rado šalia gyvenantis Franso brolis. Visi trys žmonės sėdėjo ant lovų, atsirėmę į atlošus. Jų kūnai jau buvo visiškai sustingę. Iš karto kilo įtarimų, kad visi trys mirė apsinuodiję smalkėmis. Kai atvyko pareigūnai, krosnis virtuvėlėje buvo dar šilta. Jos sklendės buvo uždarytos. Išsiaiškinta, kad krosnis buvo kūrenama durpių briketais - pigiu ir ilgai smilkstančiu kuru. Gaisras vasaros virtuvėje nekilo. Pareigūnai iš ten paėmė baigtą gerti pigaus vyno butelį. Kaip tik šią trijulę žmonės ir matė vakare miestelio parduotuvėje perkant tą vyną.
Nuo smalkių žuvę du ar trys žmonės - toli gražu ne rekordas. Prieš keletą metų labai panašiai nusinuodijo net keturi šiauliečiai: Pranciškus D. (68 m.), jo žmona (74 m.), brolis Juozas (60 m.) bei sesuo Angelė (63 m.). Tragedijos išvakarėse Pranciškus savo name Agrastų gatvėje su artimaisiais minėjo sūnaus Prano vedybų sukaktį. Giminaičiai truputį išgėrė importinės degtinės, tačiau čia pat sukniubę virtuvėje prie stalo užgeso. Apžiūrėdami namą aptikę, jog virtuvėje stovinti krosnis išgertuvių metu nebuvo užkurta, pareigūnai buvo iškėlę versiją, jog šiauliečiai nusinuodijo prastu alkoholiu. Žuvusiųjų kraujo tyrimai netrukus parodė, jog visus keturis išguldė smalkės, nutekėjusios iš dujų kolonėlės. Šiame namelyje tiek dujinio vandens šildytuvo, tiek šalia pastatytos kietojo kuro krosnies dūmtraukiai buvo sujungti ir nuvesti į tą patį kaminą. Užkūręs dujinį vandens šildytuvą Pranciškus kažkodėl pamiršo atidaryti kamino sklendę, ir visi dujų degimo produktai ėmė sruventi tiesiai į kambarį. Pasak ekspertų, šiauliečiai turėjo žūti per labai trumpą laiką.
Mirtini net maži kiekiai
Anglies monoksidas (liaudiškai - smalkės) - absoliučiai bekvapės ir bespalvės dujos. Apie smalkes dažniausiai spėjama iš degėsių ar dūmų kvapų - paprastai nuolatinių smalkių palydovų. Degant dujoms dūmų nebūna - štai ir atsakymas, kodėl prieš žūdami ką tik aprašyti žmonės nieko neužuodė, neįtarė, nebėgo laukan. Smalkės klastingos dar ir tuo, jog apsinuodijimo jomis simptomai labai nežymūs, panašūs į įprastą nuovargį.
Pasak medikų, prisikvėpavusiam smalkių žmogui ima truputį mausti galvą, apima silpnumas, retkarčiais pykina. Nejausdamas jokio skausmo, jokio dusulio, apsinuodijęs žmogus staigiai krenta be sąmonės. Gaila, kad tai paprastai įvyksta anksčiau nei apsinuodijusysis ima įtarti smalkes! Beje, smalkės - mirtinas nuodas ne tik žmogui, bet ir visiems šiltakraujams gyvūnams. Smalkės yra maždaug 3 procentais lengvesnės už orą, todėl pradeda kauptis palubėje. Dėl savybės kilti aukštyn smalkėmis neapsinuodijama lauke prie ugnies. Nors virš didmiesčių nebūna stogo, tačiau juose smalkės sugeba tapti pagrindiniu oro teršalu. Nusistovėjus žemam slėgiui bei nurimus vėjui, miestus užkloja smogas, kuriame, be mažiau nuodingų suodžių, dulkių, sieros bei azoto oksidų, gausu ir bjauriųjų smalkių.
Smalkių savybė kilti aukštyn yra išgelbėjusi kelis nelaimėlius, kurie prisiuostę monoksido pataikė nugriūti ant grindų. Deja, taip pasiseka nedažnai - kai smalkių kambaryje labai nedaug, nes šių dujų nuodingumas tiesiog stebėtinas. Ore atsiradus bent vienai tūkstantajai (!) daliai monoksido, jis jau sukelia apsinuodijimo simptomus. Smalkių pagausėjus iki 1 procento, žmogus žūsta per pusvalandį. Kambaryje pasklidus 2-3 procentams šio nuodo, visus ištiks staigi mirtis.
Pražudo vienintelė cigaretė
Deguonį visoms mūsų organizmo ląstelėms perneša kraujo kūneliuose eritrocituose esantis hemoglobinas. Plaučių alveolėse prisisotinę deguonies eritrocitai nuteka į absoliučiai visas kūno ląsteles. Jas pamaitinę deguonimi ir prisijungę nebereikalingą anglies dvideginį, eritrocitai grąžina į plaučius - iškvėpti. Bėda ta, jog įkvėptos smalkės su kraujo hemoglobinu jungiasi šimtus kartų greičiau ir tvirčiau nei su deguonimi. Įsigėrusios į eritrocitą smalkės nė už ką nebenori iš jo pasišalinti, o toks eritrocitas nebegali pernešti deguonies. Taigi sulig kiekvienu smalkėmis užnuodyto oro įkvėpimu, sulig kiekvienu širdies tvinksniu mažėja laisvųjų eritrocitų. Labai staigiai organizmą apima deguonies badas, kuriam ypač jautrios mūsų smegenys. Nemaitinama deguonimi širdis irgi netrukus pradeda stoti.
Apsinuodijus smalkėmis nėra efektyvių vaistų. Truputį prisikvėpavus monoksido gydomasi kelias dienas, sunkiu atveju - porą savaičių. Sunkiausi ligoniai uždaromi barokamerose, kuriose kvėpuoja grynu padidinto slėgio deguonimi. Deguonis - pagrindinis vaistas.
Smalkės neišvengiamai susidaro degimo metu, ypač kai uždaroje krosnyje ima stigti deguonies. Tai žino visi kaimiečiai, tačiau net ir labiausiai prityrę krosnių kūrentojai kartais apsigauna - visiems norisi kuo anksčiau užšauti kamino sklendę, kad per kaminą neišrūktų šiluma. Žuvusiųjų smalkėmis iš krosnies tiek daug, jog neužtektų jaučio odos visus surašyti. Vargu ar Lietuvoje yra bent vienas kaimas, kuriame nebūtų smalkių aukų. Nereikia nė krosnių - nuo smalkių šalyje kasmet žūsta dešimtys rūkalių, užsigeidusių nelaiku ir ne vietoje (lovoje) pasimėgauti dūmeliu.
Nematomo pavojaus nesisaugoma
Trečias pavojų keliantis smalkių šaltinis - vidaus degimo varikliai, kurių išmetamosiose dujose yra net iki 7 procentų smalkių. Ne veltui per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių fašistai šimtus sunkvežimių buvo pavertę mobiliais žmonių naikinimo įrenginiais. Konstrukcija labai paprasta - variklių išmetimo vamzdžiai būdavo nuvedami į kalinių sausakimšus uždarus kėbulus. Kalbama, jog pasmerktieji žiauriai rėkdavo ir daužydavosi - kartu su bekvapėmis smalkėmis jiems tekdavo kvėpuoti ir labai aitriomis visomis kitomis variklių dujomis.
Ten, kur nemato gyvūnų globos aktyvistai, Lietuvos šungaudžiai iki šiol benamius šunis ir kates "tručija" automobilių išmetamosiomis dujomis. Keista, kad šiais laikais smalkių pavojaus neįvertina dažnas automobilistas.
Smalkių sukeltų tragedijų - tūkstančiai, tačiau visos jos labai panašios. Žmonės anglies monoksidu nusinuodija kilus gaisrui, per anksti užkišę iškūrentos krosnies kamino sklendę ar užsikišus dūmtraukiui, rūkydami lovoje bei trumpam užvedę automobilio variklį uždarame garaže. Atrodo, ne taip sunku išvengti pavojaus, tačiau tokie jau mes, žmonės - nematome, neužuodžiame, tai ir nesisaugojame. Daugelis žmonių ir be šio straipsnio žinojo apie smalkių pavojingumą, tačiau ar daug kas žinojo, kokios mikroskopiškos šio nuodo dozės žmogui užtenka, kad jis užsimerktų amžiams?
