Irena ZUBRICKIENĖ
Jungėnuose (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.), Elenos Vansauskienės namuose, jau šeštą mėnesį gyvena pulkelis jos mažamečių anūkų, kuriems močiutės namai savais tapo po kraupios tragedijos. Apie šį įvykį stengiamasi nekalbėti, nes kiekviena užuomina priverčia mažylius suklusti ir baugščiai sudvejoti: negi vėl reikės grįžti į tamsa, triukšmais ir baime jų atmintyje įsirėžusius namus? Net ir pati močiutė neprieštarauja, kad šiurpi tragedija vaikučiams išėjo į gera (nors ir kaip apmaudžiai tai skambėtų)...
Rūpestis - lengvabūdė duktė
Iki lemtingos gegužės 15-osios Elena Vansauskienė gyveno su savo jaunėle dukterimi Vaiva (32 m.), jos vienturte atžala Migle (4 m.) ir kitos dukters pirmagime Greta (11 m.). Pastaroji nuo mažens būdavo pas bedarbę močiutę, kad tik gimdytoja galėtų dirbti, o ilgainiui anūkėlė taip ir pasiliko. Mat viena prie kitos labai priprato, o Gretos mamai ir be pirmagimės vis atsirasdavo naujų rūpesčių (po Gretos gimė dar trys vaikai)...
Savo sočia ir tvarkinga kasdienybe besidžiaugusios Elena ir Vaiva nuolat liūdnai pasvarstydavo, kaip būtų galima pakeisti Gretos mamos - Vilmos (33 m.) - šeimos gyvenimą. Šioji, išsituokusi su vyru, gyveno netolimoje Kalvarijoje ir kėlė didžiulį rūpestį motinai bei seseriai. Negana to, kad buvo susiradusi dešimčia metų jaunesnį sugyventinį Nerijų Kasparavičių (23 m.), jau ne kartą ragavusį kalinio duonos, bet ir buvo įjunkusi gyventi pagal jo padiktuotas amoralios kasdienybės taisykles. Vilmos bute netrūkdavo svečių, išgertuvių, triukšmo, barnių, muštynių. Visa tai girdėdavo ir matydavo trys Vilmos mažyliai. Kalvarijos vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojos delsė ištraukti vaikučius iš vargo tik todėl, kad užklupta Vilma nuoširdžiai gailėdavosi ir žadėdavo susitvarkyti (esą jokia paslaptis, kad "valdiškieji" vaikų namai - ne "guminiai"). Be to, VTAS buvo žinoma, kad Vilmos vaikais nuolat rūpinasi aplankyti atvykstanti jos sesuo, mama.
- Pastaruoju metu Vilmos bute buvo atjungta elektra, motina ne visada pagamindavo vaikams valgyti, visi trys mažyliai per ilgai užsibūdavo lauke be priežiūros, vienas kitą augino, - pasakojo Vilmos kaimynai. - Jeigu ne ta tragedija, nelaimėliai turbūt ir šiandien būtų skurdę nerūpestingos motinos šaltoje pastogėje.
Paskutinioji tėvo viešnagė
Tragedija Vilmos bute atsitiko vieną gegužės sekmadienį. Tądien Vilma, rytą palikusi miegančius dukrelę Indrę (5 m.) ir sūnelį Renatą (6 m.), su nepilnamete savo drauge Jurgita išėjo į turgų. Pakeliui jos susitiko buvusį Vilmos vyrą Vytautą Pilipčiką (33 m.), vediną abiejų sūnumi Edvinu (10 m.), kuris kelias dienas viešėjo pas tėtį ir jo motiną, savo močiutę, netolimame Jurgežerių kaime. Buvę sutuoktiniai bendravo gana civilizuotai - nesipyko, vienas kito nekeikė. Vytautas teigė ne tik palydėsiąs Edviną iki buto, bet ir užeisiąs aplankyti kitų dviejų savo mažylių. Vyras dar padavė Vilmai 8 litus, kad šioji pareidama parneštų butelį alaus.
Po kelių valandų į namus sugrįžusi Vilma su buvusiu vyru bendravo dar šilčiau. Su juo ir su drauge gurkšnojo alų, kalbėjosi apie vaikus. Vilma netgi apkirpo savo buvusįjį, vaišino jį sriuba. Žodžiu, bute vyravo santarvė, džiuginusi vaikus, tarsi visa šeima darniai gyventų be jokių skyrybų.
Ramybę Vilmos bute sudrumstė po vidurdienio užėjęs Nerijus Kasparavičius. Nors jiedu su Vilma jau buvo išsiskyrę (Nerijus turėjo kitą draugę - nepilnametę Rūtą), tačiau priešais nebuvo tapę (be to, gyveno kaimynystėje). Nerijus prašė Vilmos paskolinti 100 litų. Tai nugirdęs Vytautas Pilipčikas draugiškai pakvietė Nerijų užeiti į vidų. Bute padvelkė savotiško meilės trikampio nuotaikomis: moteris ir du buvę jos mylimieji...
Visiems toliau vaišinantis prie stalo, kiek apgirtęs Vytautas pasinaudojo proga papriekaištauti Nerijui, kad šis, gyvendamas su Vilma, nederamai elgėsi su Pilipčikų vaikais - juos aprėkdavo, grubiai mėtydavo iš aukštai ant sofos, klupdydavo į kampą. Vardindamas Nerijaus "nuodėmes", apie kurias jam buvo pasakoję vaikai, Vytautas niršo. Jis vis garsiau kalbėjo ir taip trankė ranka stalą, kad pradėjo šokinėti šakutės. Vilma sudraudė įsismarkavusį Vytautą keiksmais ir antausiu, o Nerijus - keliais vyriškais smūgiais. Šito ir tereikėjo... Kiekvieną minutę vis labiau augęs konfliktas baigėsi tuo, kad Nerijus Kasparavičius, būdamas jaunesnis ir blaivesnis, taip daužė, stumdė, tampė ir spardė Vytautą, o galiausiai - atsispirdamas visu svoriu kritinėjo ant nesipriešinusio vyro kūno, kad daugiavaikis tėvas prarado amą ir netrukus mirė...
Kalės 12 metų
Neseniai V. Pilipčiko nužudymo aplinkybes nagrinėjo Kauno apygardos teismas. Teisėjų kolegija šiurpo nuo surinktos bylos medžiagos, paliudijusios, kad N. Kasparavičius užmušė V. Pilipčiką bene dvidešimčia smūgių. Į žudiko aukos galvą sudužo ir puodelis, ir lėkštelė, nuo smūgių į kitas kūno vietas lūžo šonkauliai, plyšo kepenys. Mušamas nelaimėlis, kai jam niekas nepadėjo (esą Vilma bijojo jį užtarti, nes anksčiau ir pati buvo gavusi nuo sugyventinio Nerijaus, be to, ji irgi dar ragino "duoti per stogą", kad Vytautas aprimtų), nebepajėgė nei priešintis, nei rėkti - jis tik tylėjo ir kentė, kartais išleisdamas dejonę. Tuo metu Nerijus, pasišaipydamas, kad Vytautas esą "baisus kaip karas", toliau jį tampė ir kumščiavo.
Buvo įtariama, kad Nerijus daužė Vytautą, būdamas apsvaigęs nuo narkotikų, nes ir Vilma, ir bute buvusi Jurgita paliudijo mačiusios, kaip jis susileido kažko į veną ir po to jau dairėsi paklaikusiomis akimis (apie keistas sūnaus akis liudijo ir Nerijaus motina, mačiusi jį tuoj po įvykio), tačiau ekspertams to įrodyti nepavyko. (Kalvarijos policijoje turima duomenų, kad N. Kasparavičius svaigindavosi kvaišalais, o "zonoje", kai aktyviai sportavo, stiprindavosi psichotropinėmis medžiagomis.)
Kaltinamasis, anksčiau teistas keturis kartus (už vagystes ir chuliganizmą), nė vienu žodžiu nesigynė dėl nužudymo - savo kaltę visiškai pripažino. Tik vyras tikino, kad užmušti V. Pilipčiko nenorėjo - tesiekęs jį, įkyriai triukšmavusį, greičiau nuraminti. Teisiamasis negalėjo paaiškinti, kodėl "auklėjimui" reikėjo tiek daug ir tokių žiaurių smūgių, kai auka buvo jau be sąmonės, ir kodėl švaistytasi grasinimais: "nutildysiu jį", "perlaušiu per pusę".
Žmogžudžiu tapusiam N. Kasparavičiui buvo paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Dar kartą už grotų vyras atsidūrė, laisvėje tepagyvenęs vos apie metus.
Ranką ištiesė teta
- Labai apmaudu, kad tik tokia didele - žmogaus gyvybės - kaina mano dukters sąmonėje įvyko lemtingas sukrėtimas - ji pradėjo atsitokėti ir nutarė iš naujo kabintis į gyvenimą, - pripažino Vilmos motina Elena Vansauskienė. - Išeitų, kad visoje šioje tragedijoje galima įžvelgti dar ir šviesiąją jos pusę.
Elena neslėpė, kad buvo labai nepatenkinta Vilmos pastarųjų metų gyvenimu - ypač dėl vargstančių mažylių. Nors artimieji prašė nebendrauti su Nerijum, ji vis neklausė. O Vytautas, gyvendamas pas motiną, greičiausiai puoselėjo viltį kada nors vėl gyventi su savo šeima, nes po skyrybų nebuvo atitrūkęs nuo vaikų, kuriuos labai mylėjo. Esą šiam vyrui paprasčiausiai nesisekė - jo kasdienybę lydėjo bedarbystės gėla ir stiklelis.
Po tragedijos Elena laikinai priglaudė Vilmą su vaikais savo namuose. Kalvarijos VTA skyriuje pakibo Vilmos vaikų tolimesnio gyvenimo problema - grįžti į motinos butą Kalvarijoje jie nebegalėjo. Močiutė apsisprendė, kad geriausias gyvenimas jos trims anūkėliams - jos namuose, Jungėnuose. Kartu su motina gyvenanti Vaiva, vaikučių teta, buvo oficialiai paskirta jų globėja.
Pati Vilma šiuo metu įsikūrusi Alytaus rajone, pas savo motinos seserį Albiną. Būdamas neabejinga klystkeliuose braidžiojusios dukterėčios likimui, ištiesė jai pagalbos ranką. Atsiskyrusiai nuo Kalvarijoje turėtų draugų ir ištrūkusiai iš tragedija paženklintos aplinkos, Vilmai, jos tetos Albinos teigimu, puikiai sekasi. Moteris neieško kompanijų, negeria, dirba tetos ūkyje, kur vasarojo ir visi Vilmos vaikai, dažnai bendrauja su savo atžalomis telefonu, retkarčiais ir aplanko. Teta Albina tiki, kad Vilma negrįš į lengvabūdišką gyvenimą ir darys viską, kad vėl galėtų pati rūpintis savo vaikais.
Lyg patekę į rojų
Pilipčikų mažyliai, įsikūrę močiutės namuose, jos ir globėjos Vaivos teigimu, tarsi gėlės staiga sužydėjo ir atsiskleidė! Gražūs, guvūs, protingi vaikai motinos namuose buvo priversti patys spręsti kasdienio išgyvenimo problemą, kai trūko ramybės, maisto, šilumos ir net šviesos, o močiutės namuose jie pasijuto tarsi po ilgų tamsių klajonių patekę į gyvenimo rojų - į tikros vaikystės šalį. Čia juos supa tvarkinga aplinka, didžiulė krūva spalvingų žaislų, kasdien lydi gera nuotaika ir - svarbiausia - suaugusiųjų dėmesys bei rūpestis.
Visi vaikai labai muzikalūs, artistiški (jų mama Vilma kadaise irgi buvo pavyzdinga pirmūnė!). Vietos mokyklon einantys Greta ir Edvinas lanko aibę būrelių (sporto, dramos, šokių, deklamatorių), dalyvauja konkursuose, iš kurių parsineša laimėtojų diplomų. Vyriausioji Greta, penktokė, dar lanko ir muzikos mokyklą Kalvarijoje. Mergaitė jau yra dalyvavusi "Dainų dainelės" konkurse. Laisvalaikiu ji mezga, sekdama močiutės pavyzdžiu, sprendžia kryžiažodžius. Abu su Edvinu svajoja apie kompiuterį.
Mažesnieji - Renatas ir Indrė - kasdien lanko vietos vaikų darželį. Abu irgi turi meninių sugebėjimų. Indrė ypač susidraugavusi su kartu gyvenančia pussesere Migle (abi to paties amžiaus). Renatas - labai darbštus ir smalsus, geras močiutės pagalbininkas, tikras "ūkininkas"!
- Manėm, kad su tokiu pulku vaikų bus daugiau problemų, - atviravo Elena ir Vaiva. - Labiausiai buvo neramu dėl Edvino, kuris lemtingąją popietę matė daužomą tėvelį, bet negalėjo jam padėti - vaikas tupėjo už fotelio ir drebėjo. Kiti du vaikai buvo išleisti į lauką. Po nelaimės Edvinui prireikė pokalbio su psichologe, nes vaikas sapnavo ne vieną košmarą. Manome, kad laikas išdildys kraupų prisiminimą. Labiausiai mus džiugina, kad Edvinas jau neklausinėja, kaip anksčiau, ar galės kasdien ... lankyti mokyklą. Pasirodo, gyvendamas su mama, jis neretai į pamokas būdavo neišleidžiamas, neišruošiamas...
Močiutė Elena ir teta Vaiva linkusios nuolat priminti globotiniams ir apie jų mamą, ir apie tėtį. Vaikai ilgisi gimdytojos, laukia susitikimų, gana dažnai visi aplanko tėvelio kapą. Edvinas dažniausiai iš visų užsimena apie tėtį - tai jo gimtadienį "atskaičiuoja", tai pastebi, kiek tiksliai laiko praėjo nuo šiurpios tragedijos. Vaikas iki šiol vengia likti namuose vienas, bijo ir tamsos, primenančios varganą gyvenimą Kalvarijoje.
- Bandome gyventi taip, lyg visą laiką būtume gyvenę be bėdų, - sakė Elena. - Tai nesunku, kai jauti, jog tave palaiko. Labai dėkoju savo seseriai Albinai, kad ji padeda Vilmai, ačiū sakau ir Kaune gyvenantiems savo giminaičiams Vaičaičiams, kurie remia mūsų vaikučių pulkelį drabužiais ir dėmesiu, taip pat - kitiems giminaičiams. Tragedija mūsų nesulaužė - ji mus tik sukrėtė, "sustygavo" ir sutelkė.
Letos KAULINIENĖS nuotraukos:
- Pilipčikų mažyliai jau žino, kokia yra tragedijos spalva (pirmoji iš dešinės - giminaitė Neringa iš Dzūkijos, antroji - pusseserė Miglė) (nuotrauka "Pilipcikai1")
- Pilipčikų mažyliai jau žino, kokia yra tragedijos spalva (trečioji iš kairės - giminaitė Neringa iš Dzūkijos, antroji iš dešinės - pusseserė Miglė) (nuotrauka "Pilipcikai2")
- Pilipčikų mažyliai jau žino, kokia yra tragedijos spalva (pirmoji iš kairės - giminaitė Neringa iš Dzūkijos, antroji iš dešinės - pusseserė Miglė) (nuotrauka "Pilipcikai5")
- Toks vienas kitą mylinčių namiškių pulkas - kone kasdien: pirmoji iš kairės - teta Albina iš Dzūkijos, viduryje - močiutė Elena, pirmoji iš dešinės - teta ir globėja Vaiva (nuotrauka "Pilipcikai12")
